Mama, aš plinku

Nieko nerašiau visą mėnesį, nes užklupo gyvenimas: darbas, neduodantis ramybės, mokslai su savo nesibaigiančiais namų darbais (du deadline’ai kvėpuoja man į nugarą rašant šį įrašą) ir sena gera depresija nusprendė apsireikšti nekviesta. O kaip gyvenate jūs? Kaip šeima? Kaip vaikai?

Mama, aš plinku

Pastaruoju metu jaučiuosi tarsi nesava. Nežinau, kas tai lemia, bet greičiausiai prie to prisidėjo du mėnesius besitęsiantis masiškas plaukų slinkimas. Neturiu žalio supratimo apie tai, kas man darosi – kiekvieną kartą perbraukusi per plaukus delne randu kuokštą plaukų. Pradžioje į tai nekreipiau dėmesio, mat pavasarinis šėrimas man jokia naujiena, bet antrą mėnesį aktyviai mėtant plaukus, kuriuos randu tikrąja ta žodžio prasme VISUR (savo patalynėje, ant pagalvės, ant virtuvės stalo, vonios kriauklėje, ant grindų) pasidarė neramu. Žinoma, neramumo jausmą paskatino mano mama, pradėjusi aktyviai reikšti savo nuomonę apie mano plaukų būklę tokiais komentarais kaip: „OJĖZUS MARIJA, TU PLINKI! TAVO PLAUKAI – VISUR! TUOJ VAIKŠČIOSI PLIKA“. Esu beveik įsitikinusi, kad mane mama mato taip:

Kadangi mamos yra tie sutvėrimai, kurie turi talentą savo vaikams įskiepyti naujų kompleksų, gimdytojos rūpestis dėl plaukų virto mano asmenine paranoja. Psichologiškai pradėjo atrodyti, kad su kiekvienu nukritusiu nuo savo durnos galvos plauku artėju prie nuplikimo, pradėjau nešioti kepures visai nejausdama, kad tai darau bandydama paslėpti savo plaukų slinkimą. Kas kaip ir keista, nes pačio slinkimo nebijau. Mat pagaliau galėčiau nešioti perukus, rištis madingas skareles ir kepures. Pats slinkimo faktas tiesiog byloja, kad turiu problemų su sveikata ir visažinė boba vardu GOOGLE nesugeba rasti man atsakymo dėl ko taip nutiko.

Mane labai erzina rinkti savo plaukus nuo grindų, nuo dušo sienų. Nuo šito aš taip pavargau, kad vis pamąstau nusiskusti galvą. Kadangi savidestrukcija yra mano antrasis vardas, prieš kelias savaites nuėjusi pas kirpėją paprašiau mano slenkančius plaukus nudažyti ryškiai mėlynai. Nes kodėl gi ne? Jeigu jau turiu potencialo plikti, tai reikia eiti iki galo.

Turiu pripažinti, kad nors mėlyni plaukai atrodo labai kietai/stilingai/superbobiškai, jie labai greitai nusiplaudinėja, blunka ir šiuo metu mano gaurai atrodo kaip chloruotas vanduo, sumaišytas su dumbliais ir vėmalais. Norėdama palaikyti mėlyną spalvą, turėsiu kas kelias savaites pati savarankiškai tas sruogas paryškinti, kas man, kaip absoliučiai kreivarankei, skamba kaip tikra kankynė. Tiesą sakant, nežinau kiek ilgai tempsiu su tais mėlynais plaukais, bet pagyvensim – pamatysim.

Ponia depresija, tu ir vėl čia…

Su psichologe dažnai diskutuoju apie tai, kokia esu nelaiminga (VĖL) ir kaip įtariu, kad prie to prisidėjęs mano darbas. Nenoriu pasirodyti kažkokia bumbeklė, bet neseniai susipratau, kad man reikia kūrybos. Aš negaliu (ir kai sakau, kad negaliu – nei kiek neperdedu) dirbti nuo 8 iki 5 kiekvieną mielą dieną, džiaugtis administracinio darbo džiaugsmais, skęsti excelio lentelėse ir vaidinti, kad viskas su mano gyvenimu yra gerai, mat bent jau užsidirbu. Tai nėra tiesa. Esu nelaiminga, tą pastebėjo mano šeima ir draugai. Net mama pasakė, kad pradėjusi dirbti tapau pikta, amžinai pavargusi ir nelaiminga. Ir ji yra teisi, nes būtent taip ir jaučiuosi. Esu žmogus, kuris galvoja, kad kiekvienas darbas gali būti smagus: prisigalvoju visokių užduočių, dažnai keičiu požiūrio kampą kai užduotis pasirodo neįdomi. Deja, bet ir to šią akimirką neužtenka…

Gniuždantis suvokimas dirbant atėjo tada, kuomet manosioms rašliavoms, kūrybiniams projektams nebeliko laiko. Mano dienas visiškai okupavo darbas ir mokslai, o savaitgaliais bandau atsigriebti su mokslais ir likusiais darbais. Neturėdama laiko savo kūrybai pradėjau suprasti, kad tokią kainą moku už stabilų darbą be ambicijų. Aš aukoju save, iškeisdama kūrybą į stabilumą ir tradiciškai nuobodų darbą. Ir tai skaudina. Jaučiuosi tarsi būčiau parsidavusi. Supratau, kad excelio lentelės, mandagybiniai laiškai ir darbiniai susitikimai neatstoja man kūrybos, kurios taip velniškai ilgiuosi. Aš dūstu, paduokit man inhaliatorių!

Vienintelis džiaugsmas man šiomis dienomis – sulaukti 5 valandos vakaro, kuomet baigiasi darbo valandos. Tada važiuoju sportuoti ir grįžus griūnu miegoti, nes nematau tikslo. Nematau prasmės ir pavargau egzistuoti kartu su savo liūdesiu dėl nepasiteisinusio gyvenimo. OHOHO kokia negatyvi boba esu, nu šakės.

Nijolkosofijos

Bet gana čia apie tas depresijas. Kadangi padariau tokią ilgą rašymo pertrauką, prikaupiau nemažai nijolkosofijų, kuriomis norėčiau pasidalinti, tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam:

• Jeigu egzistuoja vaikų teisės, tai galėtų veikti ir „peraugusių dukrų, kurios vis dar gyvena su mama“ teisės. Taip pat apgynimas nuo mamos patyčių, tokių kaip: „ką darai su savo gyvenimu ir kodėl pradėjai plikti?“. Kažkas turėtų mane, kaip peraugusią dukrą, atstovauti.
• Ši nijolkosofija pritaikyta merginoms, bet tinka ir vaikinams. Jeigu jūsų giminaičiai niekaip negali palikti jūsų vienišos šiknos ramybėje ir kamuoja su klausimais, tokiais kaip: „kada atsivesi kokį vaikiną parodyt?“, aš žinau jiems puikų vaistą. Į tokius klausimus mėgstu atsakyti hipotetiniu klausimu: „o kodėl ne merginą?”. Tam nebūtinai reikia homofobiškų giminaičių, kad atsakymas sueitų. Paprastai žmonės ir giminaičiai netgi būna suplanavę mūsų gyvenimą už mus pačius, tad bet kokiu atveju savo atsakymu būsit sugriovę jų tobulą viziją su tradicinės šeimos elementais. „Labai skanų pyragą iškepei, būsimam tavo vyrui labai pasisekė“, kažkada leptelėjo mano babytė. Į tai atsakiau: „o kodėl ne žmonai?”. Nors mano babytė – protinga moteris, nesivelianti į konfliktus, ji suprato mano atsakymą ir daugiau gyvenime neklausė apie antrą pusę. Prisiekiu, išbandykit, tikrai veikia.
• Atsisiunčiau programėlę „The Pattern“. Tai – dar vienas horoskopais ir žvaigždėm besiriamiantis appsas, pasakojantis kas gi manęs laukia ateityje ir šiaip gyvenime, taip pat parodantis, ar galėčiau būti geriausia draugė su David Bowie ar Lady Gaga (negalėčiau, nes vienas miręs, o kita nežino apie mano egzistenciją, kas žinoma, yra jos praradimas). Tiesa, vienas pasakymas iš programėlės man labai nepatiko. Perskaičiau, kad už 9 mėnesių manęs laukia radikalūs pokyčiai. Kilo klausimas, kodėl būtent 9 mėnesiai, o ne pavyzdžiui, 10? Kai pamąstau apie 9 mėnesius visad pagalvoju apie nėštumą, kas būtų absoliuti, neišmatuojama tragedija mano banaliam ir šūdinam gyvenime.
• Esu viena laimingųjų, kuriai pavyko pasiskiepyti Astra Zeneca vakcina. Negaliu sakyti, kad po skiepo nejaučiau jokio poveikio. Mano ranka, į kurią dūrė skiepą sutino, toje vietoje susidarė teniso kamuoliuko dydžio skaudantis gumbas, kuris buvo karštas ir jautrus. Kiekvieną kartą atsitrenkusi su ranka į sieną keikdavau visus įmanomus dievus ir demonus. Taip pat kitą dieną po skiepo, kas buvo pirmoji Velykų diena, nusprendžiau pasimuliuoti, kad nereikėtų eiti pas senelius valgyt kiaušinių, kurių nekenčiu (smirda jie) ir dėkot dievui, kad šis prisikėlė (nelabai juo tikiu), tačiau karma mane stvėrė už papų ir tą dieną net vaidinti, kad sergu nereikėjo: mane purtė šaltis, pakilo temperatūra, tad pirmą velykų dieną praleidau po penkiomis kaldromis savo lovytėje be jokių fazių ar gyvybės ženklų. Kitą dieną viskas buvo gerai, važiavau sportuoti ir gyvenimas vėl grįžo į savo vėžes. Antrą skiepą gausiu birželio pabaigoje.
• Trixie Mattel ir Katya yra geriausia kas nutiko Ru Paul’s Drag race. Taip pat jos turi draugystę, kurios nuoširdžiai pavydžiu. Jeigu norite praskaidrinti karantiniškai bėgančias dienas ir įsivaizduoti, kad turite tokių nuostabių draugų, jų laidą rasite youtube ČIA. Jeigu būčiau drag queen, mano vardas būtų: Miss Baked Beanz, nes neironiškai mėgstu Heinz pupeles pomidorų padaže. Arba Boldie Fattie nes storėju ir plinku žaibo greičiu.
  

Priešgimtadieninės bezabrazijos

Rytoj, gegužės 6 dieną, kuri ironiškai dar yra ir PASAULINĖ DIENA BE DIETŲ, bus mano gimtadienis, po kurio pasensiu dar vienais metais ir oficialiai tapsiu 23 metų moteriške. Tiesa ta, kad gimtadienių niekad nešvenčiu, nes nemėgstu dėmesio ir dovanų. Manau, kad viską, ko reikia, galiu nusipirkti (nebent jachtą, naują džipą ar butą miesto centre, jeigu kas norit padovanot tai – aš apsigalvojau, tokios dovanos man LABAI patinka), o visokie niekučiai, renkantys dulkes yra tiesiog pinigų švaistymas. Kiekvienais metais aš meldžiu savo šeimos nepirkti man jokių dovanų ar gėlių, bet retai būnu išgirsta. Šiuo metu labai panikuoju dėl mamos, kuri man vieną dieną pareiškė, kad „padovanos man kai ką labai asmeniško šiais metais“. Kadangi ji neišdavė, ką gi čia tokio sumąstė, mūsų dialogas buvo maždaug toks:

M: aš turiu tau ypatingą dovaną, kurią suprasi tik tu. Tai labai asmeninė dovana…
N: asmeninė? Tai trusikai? Kojinės? Papinykas?
M: nu ne tokia asmeninė, tikrai ne trusikai ar papinykas….
N: nežinau kas gali būti asmeniškiau už apatnykus.
M: pamatysi, tai bus staigmena…
N: ar tai – gėlė?
M: prisiekiu, tai nėra gėlė.
N: galbūt tai – našlaitė?
M: taigi sakiau, kad tai nėra gėlė. Ir šiaip…kodėl būtent našlaitė?
N: todėl, kad tu gali man įteikti našlaitę ir sakyti: „Dukra, dovanoju tau šią ypatingą dovaną, kurią suprasi tik tu viena. Noriu pareikšti, kad tu, kaip ir ši gėlė, netrukus būsi našlaitė, nes man liko metai gyventi ir aš mirsiu nuo nepagydomos ligos“. Va tada tikrai būtų asmeniškumas ir netikėtumas.
M: įdomu, bet ne. Aš nedovanosiu tau našlaitės ir nežadu mirti greitu metu.

Mama, jeigu skaitysi šį įrašą, aš labai tavęs atsiprašau. Bet tu puikiai žinai, kad esi labai prasta dovanų dovanotoja. Taip, tu beprotiškai dosni, gera ir mylinti, bet dovanų pirkimas nėra tau skirtas dalykas. PRAŠAU, neišmesk manęs iš namų…

Taip yra todėl, kad mano mama nuoširdžiai tiki, kad geriausia dovana yra trauzai ar juodas megztas golfas, nes juk tai taip praktiška ir funkcionalu. Vien dėl mamos staigmenos bijau sulaukti gimtadienio, mat nesu labai aistringa reaguotoja į staigmenas, kurios man nepatinka. Ir šiaip, nemėgstu spontaniškumo, netikėtumo, nes tai atima iš manęs kontrolę ir žinojimą, kuriuos taip branginu. Žinau, kad dabar pasirodysiu kaip paskutinė bambeklė, bet aš tokia ir esu. Esu niurzga, kuriai patinka absoliučiai NIEKAS. Take it or leave it, kaip sakant. Būtinai jus informuosiu apie tą mamos staigmeną, bet nuoširdžiai viliuosi, kad tai būtų trauzai, nes manieji babytiški pantalonai jau gerokai apiplyšę.

Tai tiek žinių iš mano fronto. Rytoj grįšiu į savo blog’ą pagerbti savo pasenėjimo ir pasidalinti 23mis priežastimis, kodėl manasis pasenėjimas yra visiškai nesmagus ir nenaudingas dalykas.

-N.