Dar viena graži diena o su ja ir dar vienas blogmas įrašas apie nieką. Nes karantinas, nes gyvenimas nevyksta, nes veiklos, kurių prisigalvoju sėdėdama namuose nė velnio neprimena idiliško laiko besiruošiant didžiosioms metų šventėms. Viskas, ką aš darau yra: tikrinu, ar pro langą naktį matosi mano LED akiniai, kepu imbierinius sausainius iš šaldytos tešlos, pridarydama nesąmonių kiekviename žingsnyje ir tiesiog egzistuoju. Apie tai plačiau ir kviečiu skaityti šį vakarą.
Imbierinių sausainių katastrofa
Jau kurį laiką fantazavau apie tai, kaip mane aplankys virtuvės mūzos ir padės iškepti skaniausius imbierinius sausainius, kuriuos sumaišysiu tik iš natūralių ingredientų, savomis rankomis ir be jokios pagalbos. Svajojau, kaip imbieriniu gėriu kvepės mano visi namai ir net kaimynai stebėsis, kokia aš puiki kulinarė. Šis planas nelabai pasiteisino, tad įvertinusi savo ribotas galimybes bei pamynusi savigarbą, nusprendžiau iš anksto nusipirkti jau paruoštos imbierinės tešlos, kurią reikėjo tik iškočioti ir įdėti kepti į orkaitę kelioms minutėms. Tiesa, nepamąsčiau, kad ir ši užduotis man gali pasirodyti misija neįmanoma.
Pasirodo, kaip tikra konditerė namuose aš neturėjau kočėlo, todėl pasikuitusi sandėliuke radau stiklinį butelį be etikečių ir bandžiau imbierinę tešlą iškočioti jo pagalba. Kažkodėl ta tešla labai lipo prie mano butelio, teko ją nuolat gramdyti, tad galiausiai pasidavusi nusprendžiau apsimesti, kad mano rankos gali įgauti kočėlo pavidalą ir iškočioti tešlą neblogiau nei aukščiausios klasės konditeriai. Baigusi kovoti su tešla, panaudojau sausainių kepimo formeles, kurias pirkau tuomet, kai ši mano kepimo idėja atrodė labai lengvai įgyvendinama, visiškai pinterest’inės estetikos:
Apačioje galite išvysti mano rankų darbą, kurį interpretuoti palieku jums. Su mama nutarėme, kad ten – žvakidės.
Iškepusi sausainius nusprendžiau juos gražiai padekoruoti, kad būtų jauku ir kalėdiška. Šitas planas irgi tragiškai žlugo kuomet susivokiau, kad „Barbora“ man pristatė tik vienos spalvos glajų, kuris buvo mėlynas. Nežinau, ką su ta mėlyna spalva aš sau galvojau, ką bandžiau įrodyti, greičiausiai mane įkvėpė Megamaindas…
Pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad prie mėlynos spalvos puikiai derėtų baltas glajus, kurį pasigūglinusi susipratau kaip pagaminti. Žinoma, tas „susipratau“ irgi durnai skamba dabartiniame kontekste, kuomet tas glajus priminė skystą sriubą. Užsiknisusi su savo šūdinais meniniais sugebėjimais ir padeklamavusi visus egzistuojančius keiksmažodžius, priėjau išvados, kad sausainių dekoravimas – nėra man skirtas dalykas ir jo artimiausiu metu tikrai nekartosiu. Pabaigoje, kai visai praradau viltį, pradėjau piešti šypsniukus ant sausainių, nes bandžiau vadovautis posakiu: „šypsokis pasauliui ir jis šypsosis tau”, kas irgi nebuvo gera mintis. Durniausia šioje situacijoje yra tai, kad aš nuoširdžiai vyliausi, kad man pavyks iškepti tuos kelis sausainius, kuriais galėsiu didžiuotis, bet gyvenimas eilinį kartą mane ir mano ribotus sugebėjimus pastatė į vietą.
Mama, ar tu mane matai?
Norėčiau save kažkaip pateisinti ar priminti, kad esu suaugusi, nepriklausoma moteris, bet mano šiandienos veikla nei iš tolo neprimena tokios veikėjos. Kaip žinia, kažkuriame įraše gyriausi, kad nusipirkau LED akinius, kuriuos panaudosiu ateities reivams (juokauju, aš asociali, o nuo garsios muzikos man skauda galvą). Kadangi reivų šiuo metu nenusimato, tenkinuosi akinius nešiodama namuose, sėdėdama kambaryje išjungtomis šviesomis ir panašiai.
Nusprendžiau atlikti eksperimentą ir sužinoti, ar mano akiniai matytųsi iš lauko, todėl paprašiau mamos išeiti į kiemą ir nufotografuoti mane, stovinčią tamsoje prie lango su akiniais. Mama mano idėja nebuvo sužavėta, bet kadangi jau prieš kurį laiką abi sutarėme, kad aš esu tokia, kokia esu ir greičiausiai gyvenime nuo durnumo nebeišaugsiu, sutiko išeiti į kiemą ir įsitikinti, kad matausi. Kadangi nespėjome nusipirkti kalėdinių lempučių, kuriomis galėtume papuošti mūsų langus, tai galėčiau tiesiog stovėti su savo akiniais, kurie kuo puikiausiai atstoja tuos švytinčius papuošimus:
Toks tas mano karantiniškas gyvenimas, toliau sėkmingai stengiuosi būti gera, draugiška, kantriai klausausi draugų skundų, tvarkau namus, religiškai nevalgau po šeštos valandos vakaro, neskriaudžiu Kubos ir tikiuosi, kad taip renku karmos taškus Kalėdų Senelio vizitui, kurio sulauksiu jau visai netrukus.
O kaip gyvenate jūs? Tikiuosi, kad laikotės gerai ir siunčiu jums antikovidinę energiją.
Linkėjimai.
– N.
Urtė Caspo 