Kad jau visi feisbukuose ir instagramuose deklaruoja savo meilę mamoms, aš ir nenoriu atsilikti, tai brūkštelsiu kelis sakinius. Tad prisisekite saugos diržus, neviršykime greičio ir važiuojam.
Taip, didžioji dalis planetos mamų yra tobulos – puikios virėjos, kepėjos, namų židinio kurstytojos, emocinė linija 24/7, paskolų bankas ir griaužianti sąžinė kai tavoji nuėjo miegot, viename asmenyje. Tačiau tai manęs nė velnio nežavi, juk tai elementaru. Mano mama ne tokia.
Asmeninė patirtis byloja, kad mamos – ne tik visuma gerų dalykų, bet taip pat ir didžiausių gyvenime klaidų, kurias tik sugebėsime padaryti liudytojos. Ir tai, mano mieli draugai ir nelabai, yra svarbiausia.
Už tai, kaip mano mama priima mano klaidas, negalėčiau atsidėkot gyvenime – nei nepragertas inkstas, širdis ar kitas prasmingas organas, niekas negalėtų to kompensuoti. Ar prilygti – tai paprasčiausiai neįkainojama.
Klaidų darome visi – vieni rečiau, kiti dažniau, o tie, kurie jų nedaro, yra paprasčiausi melagiai. Aš taip pat darau klaidų – tiksliau, nelogiškų sprendimų, turinčių pasėkmes, kurios jausis dar kurį laiką po katastrofos. Ir dėl to visai nepykstu – senas posakis byloja, kad iš klaidų mokomės, o aš noriu būti protinga.
Galbūt kils klausimas, kaip čia ta mama susijusi su klaidomis, tad tuoj jums viską paaiškinsiu. Kai padarau, ar KETINU padaryti kokią klaidą ar neapgalvotą sprendimą, žinau, kad mama visada mane palaikys. Ji eis kartu su nevisada logiškais mano pasirinkimais ir kai jie nepasiseks – padės ir negriauš sąžinės likučių. Smagu turėti žmogų, tiksliau – gimdytoją, kuri priima ne tik tave, bet ir tavo pasirinkimus, kartais padarytus ekspromtu. Ir neatsižada tavęs tada, kai paprasčiausiai nepavyksta. Už tai lenkiu galvą ir nusimaukšlinu įsivaizduojamą kepurę. Trumpai apie tas klaidas ir gyvenimiškus fail’us:
– Kai persūdžiau kotletus ir nusprendžiau juos pavirti piene, kad “ištrauktų druską“, prisidaviau mamai. Jų neišgelbėjom, bet savo pamoką nevirti mėsos piene išmokau ir patobulėjau – supratau, kad geriau jau skanaus kotleto išlėkti į kavinę, arba laukt kol babytė pakvies pietų.
– Kai nusprendžiau pasipuošt tatuiruotėmis, mama kiek pabumbėjusi mano didžiam netikėtumui iš kažkur parnešė gero meistro kontaktus sakydama, kad pas jį bent adatos švarios. Ir kad TIKRAI neužsikrėsiu kokiais brudais.
– Kai nusprendžiau įsiverti auskarą į ausies kremzlę, po gero mėnesio ji mane vežė į prijomniką to užpūliavusio grožio išimti.
– Kai mečiau mokslus, ji katučių neplojo ir torto už tai nepirko, bet morališkai palaikė nelengvą siekį mėginti užkariauti savo svajones.
– Kai kažkas nepasiseka ir tą dramatišką akimirką atrodo, kad visos planetos nesėkmės sukrito į mano daržą, sulaukiu emocinės paramos, kuri tą mirtiną problemą modifikuoja į mažiau žalingą.
Ir čia tik keli sentimentalūs pavyzdžiai, kurie įstrigo galvoje. Džiaugiuosi, kad nesėkmių momentais turiu mamą ir jos pagalbą – tada klysti ir bandyti iš naujo tampa ne taip ir baisu. Už mamas ir už nesėkmes!
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 