Sveiki draugučiai, kaip sekasi? Man visai neblogai. Nepaisant to, kad nusprendusi pasidaryti NAMINĮ pedikiūrą (kas buvo klaida nuo pat pirmos akimirkos, nes man kojų nagus kirpti – toks pats nemalonus jausmas, kaip brėžti kreida per seną mokyklos lentą) nusikirpau vieną nagą iki kraujo ir šis galiausiai užpūliavo, dabar dėl to šlubčioju ir verkiu kiekvieną kartą dedantis kojines, bet viskas yra gerai. Gyvenimas gražus, dabar jaučiuosi esanti keistoje ramybės zonoje – nepersidirbu, turiu laiko draugiškam vizitui į sporto salę, pasimatymams su savimi, geram filmui ir knygai, todėl nėra ko skųstis. Žinoma, gyvenant tokiame lėėėtame ritme ir šventoje ramybėje pasiilgstu nuotykių ir vidurius plėšiančio streso, tačiau toks tas išlepęs žmogus: paprastai norime to, ko būtent šią akimirką ir neturime.
Bulimija – bijau prisipažinti, kad sveikstu
Senokai jau rašiau apie savo valgymo sutrikimus, tad pagalvojau, kad metas jus apšviesti šiuo svarbiu klausimu. Jeigu manęs gerai nepažįstate, kviečiu perskaityt savo pirmąją Nijolkinę išpažintį apie bulimiją šioje rašliavoje:
https://nijolkatariazodi.wordpress.com/2016/10/29/siek-tiek-tiesos-ir-atvirumo/
Šiuo metu situacija tokia, kad esu sveikimo procese. Nenoriu pezėti apie visišką pasveikimą, nes bulimija – priklausomybė, kuri, kaip ir alkoholizmas veda savidestrukcijos keliu ir reikalauja sunkaus bei ilgo išsikapstymo. Tad keli mėnesiai be vaistų ir bandymų kuo greičiau pašalinti suvalgytą maistą bei emocijas iš mano gyvenimo dar nieko nereiškia. Tai – maža pergalė, kuria džiaugiuosi, bet nerėkiu visam pasauliui apie magišką išgijimą ir atrastą balansą su penkiom namastėm. Kaip tik vakar psichologė manęs paklausė, ar nepasiilgstu bulimijos – šis klausimas privertė susimąstyti, nes visiškai apie tai negalvoju. Ar pasiilgau maisto šalinimo? Ne. Galbūt pasiilgstu to greito sprendimo būdo bent trumpam pasijusti geriau ir atsikratyti emocijų naštos, bet primenu sau, kad laikai, kai save kankindavau, badaudavau, kenkė mano sveikatai. Beveik kasdien jausdavausi kaip visiškas šūdo gabalas – neturėjau jėgų, energijos, motyvacijos, o paburkęs kūnas ir veidas žvelgiant į veidrodį nedžiugino. Prisimindama bulimijos laikus, stengiuosi negalvoti apie tą menką gėrį, bet apie blogą savijautą ir savidestrukcijos padarinius. Kol kas tai veikia. Kaip bus rytoj ar kitą savaitę – nežinau. Ir žinoti nenoriu. Nenusibrėžiu sau ilgalaikių tikslų, nes vengiu spaudimo ar tuščių vilčių. Gydausi alkoholikų principu, kai kiekviena diena, tarsi mažas žingsis, yra šis tas.
Magiškas (not) patarimas sveikstantiems bulimikams
Tiesa, vienas mane nustebinęs dalykas gydantis nuo šio brudo buvo tai, kad po 7 metų nenutraukiamos bulimijos aš sugebėjau susitvarkyti ir šikti reguliariai. Tai keista, nes po tiek metų savivaliavimo galvojau, kad visiškai sužlugdžiau savo vidaus organus ir jų raumenis, bet kasdienės stiklinės pasukų su brinkintais sėmenimis (įsipilat stiklinę pasukų ir gerą šaukštą vandeny per naktį brinkintų sėmenų, susimaišot ir išgeriat) man padėjo grįžti į stabilų ritmą. O tai didžiulė pagalba, stengiantis neatkristi ir negrįžt prie senų įpročių. Taigi, pasukos ir sėmenys for the win.
Aš esu mldc
Kalbant atvirai, nepasiilgstu bulimijos sukelto jausmo, kad esu šūdo gabalas, bemiegių naktų tūlike, ryto po tokių naktų ir silpnumo, kuris verčia jaustis taip, kad tuoj apalpsiu. Nepasiilgstu vengimo susitikti su draugais dėl minėto silpnumo, gėdijimosi valgyti viešai ir nuolatinio jausmo, kad save apvyliau ir praradau kontrolę. Džiaugiuosi, kad šiame gyvenimo etape to nebeliko. Po metų psichoterapijos aš visomis keturiomis esu už šį gydymo būdą ir tikiu jo poveikiu. Taip, psichoterapija – ilgas procesas. Visokios tabletytės ir žolelės greičiau suveiktų net placebo principu, bet nuolatinis darbas su savimi ir savo vidumi galiausiai atsiperka – tereikia atrasti puikų, prie širdies limpantį psichologą ir nebijoti jam atsiverti. Dabar aš sugebu dorotis su savo emocijomis, išlaukti ir nepanikuoti per blogas dienas ir nebėgti nuo savo problemų. Na, bent kai kurių. Pagaliau ateina tas sveikas požiūris į savo kūną, noras jaustis ne kaip šūdo gabalu ir dėl to džiugu. Taigi, Nijolka, tu esi maladiec.
Meilės reikalai
Grįžkime prie linksmesnių dalykų. Kaip jau visi žinome, mano meilės reikalai labai prasti. O jeigu kas ir atsiranda šiame fronte, tai baisiai toksiško. Toks jausmas, kad esu kamuojama Stokholmo sindromo, nors nesu nei auka, nei turiu skriaudėją. Manyje gyvena kažkoks gyvybei kenkiantis vidinis parazitas, dėl kurio noriu susidėti su visokiais žlugusiais individais. Juk aš verta geriau. Aš verta blaiviai mąstančio žmogaus, o ne narcisistinio mėšlo gabalo, bet kodėl… na kodėl mane tokie traukia? Kodėl negaliu domėtis draugiškais vaikinais su sveika saviverte? Nes dabar skiriu dėmesį visiškai to nevertiems, lyg kažkur savo tūpų smegenų vingiuose manydama, kad NU JIS TAI TIKRAI PASIKEIS. AŠ MOTINA MARIJE. AŠ JĮ PAKEISIU. JIS BUS KITOX… Tai visiška nesąmonė, dėl kurios pasiskelbiau priverstinį celibatą. Maždaug, aha, traukia visokie durneliai, bet ne draugiški, dėmesį rodantys žmonės? Nu ir gerai! Tada negausiu nieko ir liksiu amžinai vieniša. Nežinau, ar tai išsprendžia mano problemą (greičiausiai ne), bet geriau tai, negu nieko…
Nieko nesuprantu ir nieko nesuprasiu, nes esu nesupratinga
Žinote, nesuprantu aš tų santykių ir draugysčių, nes esu viena didelė asocialė, bet ne kartą atsidūriau situacijose, kuomet žmonės man parodo menką susižavėjimą, kuris šiems absoliučiai nieko nereiškia ir to jie neprisimins rytoj, bet man tai bus tarsi metų įvykis. Lauksiu jų dėmesio, jį pati inicijuosiu, bet nestipriai, nes aš dama aka nepriklausoma moteris ir šios kaukės reikia laikytis. Galiausiai tave praignoruos kokią savaitę ir kai vėl nebus ką veikt numes kokią frazę kaip “UOJ PAMIRŠAU TAVE LOL“. Žinote ką? Nu ir eikite tokie žmonės nahui. Nesu aš tas įkyrus individas, kasdien bombarduojantis draugus skambučiais ar žinutėmis. Mėgstu parodyti, kad man šie rūpi, bet tuo pačiu duodu daug erdvės ir laisvės. Tiesiog taip atrodo sąžininga, ar ne taip? Dar tikiu, kad nesu jau toks lengvai pamirštamas atvejis, galiausiai – turiu jausmus. Taigi, nusprendžiau vos pajutusi pirmuosius “UOJ PAMIRŠAU TAVE SAVAITEI TADA PRISIMINIAU L O L“ signalus, bėgti kuo toliau arba trumpam mazochistiškai pasimėgauti gydant tokius žmones jų pačių vaistais – senu geru ignoru. Nors greičiausiai jie nesupras kas vyksta, nes aš paprasčiausiai nerūpiu, tą akimirką, kai vykdysiu savo planą, aš jausiuosi gerai. Ir taip. Tai velniškai vaikiška. Visai kaip ignoras. Ha.
Aš stipri, nepriklausoma MOTERIS
Dar norėčiau prie to pačio pasakyti, kad esu stipri, nepriklausoma moteris ir esu verta daugiau! Beje, Leonardai Dikaprijau, Džeremi Irvinai ar Džošai Dylanai, jeigu jūs laisvi ir norit pavergt mano širdį, būtinai atsiųskit man elektroninį laišką ar kokį pašto karvelį, labai lauksiu. Tik neskambinkit telefonu, nes nekeliu nepažįstamiems numeriams. Bučkis. Bet jo. AŠ NEPRIKLAUSOMA MOTERIS IR MAN IR TAIP LABAI GERAI.
Bukai pasibėdavosiu, nes galiu sau tai leisti
Kažkaip tas pavasaris ir šiltas oras man labai jau netikėtai atėjo. Prisipirkau visokių spalvotų paltų, storesnių megztinių, kuriuos planavau nešioti oriai kaip kokia fashionista influencerė, bet lauke per karšta. Oras toks, kad nebereikia tų mano paltų ir plosčių – užtenka kokio lengvo švarko ir plonų marškinių. Šitai man nei velnio nepatinka. Kokio įžūlumo turi būti tas pavasaris, kad neleidžia man savo skarmalais džiaugtis?? Rodos, madų šou pavasariui visai nereikia, tai bent spintoj kandys apsidžiaugs.
Tiek nesąmonių šiam kartui. Nepyksiu, jeigu neperskaitysite iki galo, nes tikrai labai ilgas tekstas gavosi. Viskas gerai.
Skanių kotletų.
– Nijolka.
.
Urtė Caspo 