Labas, ilgokai nesimatėm. Atsiprašau, kad šį kartą taip ilgai užtrukau. Kitaip jau negalėjau – visą sausį, vasarį gyvenau asmeniniame pragare ir neturėjau jėgų nei menkiausiam sakiniui išspausti. Ypač čia, kur nieko neslepiu, kur išlieju skaudžiausius dalykus bei dalinuosi gėdingiausiomis istorijomis, iš kurių mėgstate pasijuokti.
Nuo antidepresantų pikta boba
Nauji metai man prasidėjo liūdnai – pirmiausiai tuo, kad kelis mėnesius vartojusi antidepresantus “Zoloft“ supratau, kad jie neveikia. Net placebo principu jie nesugebėjo manęs paveikti, tad nusprendžiau su specialistų pagalba juos pakeisti – pereiti prie “Escitalopram“, kurio šalutiniai poveikiai mano vidaus organizmo chemijoje iššaukė agresiją. Nemoku apsakyti to jausmo, bet pakeitusi vaistus jaučiausi taip, lyg manyje nuolat sėdėtų piktas velnias, mintyse engiantis ir skaudinantis visus iš eilės. Tame tarpe ir mane pačią. Vartodama vaistus praradau gerą nuotaiką, neturėjau jėgų, o ir viduje tūnantis pyktis bei agresija nuolat vargino – supratau, kad reikia juos išbraukti iš savo gyvenimo. Toks jau sudėtingas ir keistas mūsų organizmas – kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. O jeigu tiks – neaišku, kokias vidines reakcijas galiausiai iššauks. Taigi, man draugystė su antidepresantais visiškai nenusisekė, šiuo metu nevartoju nieko. Nors gal ir gerai, bent mintys skaidresnės ir sąmyšio galvoje nebėra.
Galutinai palūžau ir blioviau lietuje
Aš dirbu kaip juodas jautis – dieną naktį kepu vieną tekstą po kito, neskaičiuoju savo laiko bei jėgų. Taip elgiuosi todėl, kad išėjusi iš marketingo darbo, kuriame dirbau pagal sutartį, tapau grynaveisle freelancere, o išgyventi mokant mokesčius už savo veiklą bei dirbant be jokių išeiginių dienų (kai dirbi sau – laisvas laikas tarsi išnyksta) tampa tikru iššūkiu. Tapau dar vienu darbo liaudies sraigteliu, bet tuo pačiu džiaugiausi – o ką, dirbi sau, rašai kitiems ir galvoti apie savo problemas, asmeninius išgyvenimus nebelieka laiko. Tu pavargsti galvoti, tad po darbų nugrūdi savo rūpesčius į tolimiausią stalčių ir gyveni toliau. Nors… greičiausiai negyveni, o egzistuoji. Tačiau tame nematau nieko bloga – man toks gyvenimas netgi pradėjo patikti. Na, iki šio momento.
Tai va, dirbu sau, svaiginuosi darboholizmu, nuotaika puiki ir vieną dieną (spoiler alert – ši diena buvo šiandien) iš manęs prasiveržia verksmas. Totali nuovargio kamuojama isterija, visiškas mental breakdown. Tada išlindo visi darboholizmo užliūliuoti rūpesčiai, asmeninės jausenos ir kiti nesaugumai. Išėjusi į lauką prasiblaškyti negalėjau sustabdyti tos raudos – toks jausmas, kad širdis nori išlipti per gerklę ir išlieti visą skausmą, kurį taip ilgai laikė.
Lauke lijo lietus, o aš negalėjau nustoti bliauti. Ne verkti – o bliauti. Garsiai, negražiai, snargliuotai ir su ašarų fontanais, kuriems nebuvo galo. Matote, kurį laiką gyvenau savyje laikydama viską – skausmą, nusivylimą, liūdesį, dalykus, kurie žeidė, mat buvau nusprendusi juos ignoruoti. Tiesiog taip buvo patogiau. Dalykas tas, kad šios žaizdos anksčiau ar vėliau vis tiek iš tavęs prasiverš – greičiausiai tada, kai to visai nesitikėsi. Taip ir verkiau tame lietuje, kaip kokio šūdino romantinio filmo aktorė. Ir galiausiai man pasidarė lengviau. Išsibliovusi tiek, kad užtektų naujam prūdui vandens, pajutau lengvumą. Lyg mano siela būtų pasidariusi prabangų detoksą bei išsivaliusi nuo ilgai malšintų jausmų.
Nu tai ko čia bliaut?
Galbūt jums kils klausimas, kokius gi jausmus aš ignoravau, kad galiausiai teko taip išsilieti? Nieko naujo jums nepasakysiu – aš bijau dėl savo ateities, esu nusivylusi savimi, kenčiu nuo nepilnavertiškumo kompleksų ir jaučiuosi silpna. Pabandysiu plačiau papasakoti apie visus savo skaudulius, tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam.
Priežastis bliauti nr. 1 – baimės dėl ateities
Visų pirma, aš bijau senti – bijau ir vėl atsisėsti į vežimą. Aš puikiai žinau, ką tai reiškia – esu jame prabuvusi ne vieną mėnesį. Tai buvo klaikiausias laikas mano gyvenime, kuomet važinėdama dviem ratais tegalvojau apie mirtį. Nors ir vaikštau su lazdomis, judu puikiai, einu ten, kur noriu, tačiau velniškai bijau, kad susilpnėsiu ir man teks vėl tai patirti. Idėja tokia, kad mes pradedame senti nuo dvidešimt penkerių metų – tuo metu pradeda nykti raumenys, atsirasti raukšlės bei plaukai vietose, kurios net nežinojote, kad gali apželti. Bijau, kad pasiekusi tą amžių pradėsiu netekti paskutinių savo raumenų, sunyksiu ir tapsiu nefunkcionuojančia daržove. To velniškai, žiauriai bijau. Bandau savimi rūpintis, sportuoti, mankštintis, kad tik pabėgčiau nuo nemalonių pasėkmių, tačiau negaliu atsikratyti šios sunykimo baimės. Ji labai LABAI labai nemaloni. Taigi, bijau ateities – nenoriu kažkam būti našta.
Priežastis bliauti nr. 2 – mečiau mokslus, o šeima nepatenkinta
Kitas, nemažiau užknisantis skaudulys yra tai, kad mečiau mokslus. Taip, pagaliau aš, Nijolka, susikaupiau ir nusprendžiau dingti iš universiteto. Sudie šūdina italistika, aš tavęs nepasiilgsiu. Kad ir kaip bebūtų, mano šeima katučių neplojo bei išgirdusi apie šį mano sprendimą pradėjo atakuoti senais gerais “TAI KAIP ČIA TU GYVENSI BE AUKŠTOJO?“ Pabandžiusi apsiginti faktu, kad jau dabar be diplomo darau tai, kas man patinka ir sparčiai lipu karjeros laiptais, vis tiek pralaimiu šioje kartų kovoje, galvojančioje, kad be diplomo esi niekas. Tačiau aš nesu niekas. Turiu galvą ant pečių, moku rašyti – žinau, kad nepražūsiu. Tačiau šioje šeimos spaudimo kovoje išgyventi sunkiais momentas tampa tikras iššūkis. Lyg nesąmoningai bandyčiau visiems įtikti, nesvarbu, kad darydama tai, ko iš manęs tikimasi, neįdedu nė lašo širdies. Žinau tik tai, kad aš atsilaikysiu – jeigu tik atrasiu tai, kas man įdomu, tikrai stosiu mokytis. Tačiau dabar, kol ieškau savęs ir nenutuokiu, kas darosi mano gyvenime, elgsiuos taip, kaip sako siela, mintys ir kitos strateginės vietos.
Priežastis bliauti nr. 3 nesaugumai ir kvailas “aš nepakankamai gera“
Šita priežastis – pati bukiausia iš anksčiau minėtų. Žinote, po kiekvieno savo rašinio, parašyto spaudos pranešimo, kiekvieno darbo aš sėdžiu ir kalu save prie kryžiaus, kad NU GALĖJAU PADARYT geriau. Ir taip visada – tas perfekcionizmo genas yra tarsi vėžys, griaužiantis bei žlugdantis mane iš vidaus. Aš visuomet jaučiuosi nepakankamai gera, nepakankamai talentinga, nepakankamai gerai rašanti – ta pati sena dainelė kartojasi jau daug metų. Šias nepilavertiškumo bėdas bandau spręsti lankydamasi pas psichologę, mėgindama suprasti, kad aš nesu vien tik visiškas blogis, o turiu ir nemažai gerų dalykų, kuriuos reikėtų prisiminti, kai eilinį kartą bandysiu save nuvertinti.
Šiame medijos pasaulyje taip lengva šnekėti apie meilę sau, pozityvumą, darbą su savimi, bet kodėl visi tie gyvenimo guru nešneka apie savo gyvenime atėjusias juodas dienas? Tas akimirkas, kai jautiesi nieko vertas? Gal dėl to, kad tai neįdomu? Neįkvepia? Kodėl mes šikame tuo pozityvu, peršame jį visiems iš eilės, bet tarsi ignoruojame faktą, kad kiekvienam iš mūsų reguliariai ateina šikna? Visą mėnesį, kai nusprendžiau neskleisti negatyvo savo bloge ir išlaukti, kol praeis šios blogos dienos galvodavau: negaliu jums pasirodyti liūdna, negaliu išsiduoti, kad eilinį kartą sėdžiu savigailos liūne ir gailiuosi visko. Tada susigėstu nuo savo minčių ir nusprendžiu laukti šviesesnės dienos, kada bent sugebėsiu apsimesti, kad viskas yra gerai. Tačiau nėra.
Priežastis nr. 4 – nepasitenkinimas gyvenimu
Nors darbuojuosi per kelis darbus (verslo portale http://www.bznstart.lt; http://www.lrt.lt portale bei dirbu su dviejomis laidomis LRT Plius kanale), gyvenime nejaučiu pasitenkinimo. Nejaučiu, kad kažką daryčiau prasmingai, o ne tiesiog stumčiau laiką. Nenoriu pasirodyti nedėkinga – tokios galimybės, kurias sunkiu darbu išsikovojau yra nuostabios ir tai – geriausias dalykas mano gyvenime. Tiesiog atrodo, kad dirbu tuos savo darbus, egzistuoju ir leidžiu laiką vėjais. Kvaila, ar ne? Esu dar viena susireikšminusi boba. Tačiau kaip kažką pakeisti? Kaip atrasti prasmę?
Papais ir alkūnėm į priekį
Atsiprašau, kad šiandien neišstenėsiu nieko linksmo, įkvepiančio ar informatyvaus. Tiesiog norėjau savo skausmu pasidalinti su jumis, tikėdamasi, kad bent maža dalimi man palengvės, kad ir kaip egoistiškai tai skambėtų. Esu gilioj šiknoj, bet dedu visas pastangas, kad išsikapstyčiau. Gyvenimas tikrai nėra lengvas – jūs patys tai puikiai žinote. Taigi, papais ir alkūnėm į varom į priekį, nusivalom snarglius bei ašaras ir viltingai eilinį kartą kabinamės į gyvenimą. Nes taip jau yra – tau duoda į snukį, tu pabliauni, tada atsikeli ir judi į priekį. Eta laif, net kaif, tsakant xDD.
Gerai, užtenka pezėti. Ačiū, kad perskaitėte.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
PS: nors mano gyvenimas yra viena didžiulė betvarkė, tačiau jeigu norite dažniau išgirsti mano pezalų, užsukite į kitas mano paskyras:
FB: https://www.facebook.com/ukasparav
INSTAGRAM: https://www.instagram.com/b.caspo/
SNAPCHAT: nijolka_vanity (ten mėgstu kelti apsibliovusios videkus ir verkti dėl gyvenimo neteisybės iš esmės).
Urtė Caspo 