Šitam ciūciui jau 7!!!! Mano motiniška širdis lyg vakar pamena, kaip tu, Kuba, valgei savo kakus, sugriaužei mylimiausius crocsus, nemokėjai užlipti ant lovos (dabar tu jau šito PRO), palikta viena griaužei burokėlius iš sodo ir kelias dienas vaikščiojai rožiniais ūsais (kurie kažkada nusiplovė, o mūsų grindys su sienom nelabai), kaip Kleboniškio miške išbėgai į važiuojamą dalį ir vos nepadovanojai mums infarkto, iššokdama prieš didžiulę fūrą, kaip kažkada sėdėjai prie lifto, nes nusprendei, kad pas senelius gyventi geriau… Visko buvo, visko yra ir bus, bet šiandien noriu padėkoti už draugystę! Juk tu mano draugė nr.1! (čia rimtai, daugiau nieko neturiu)
Kuba pas mus apsigyveno prieš pat mano paralyžių, kai dar viskas buvo gerai. Kai susirgau, ji tapo didžiuliu mano ramsčiu – man grįžus namo vėžimėlyje, ši atsisakydavo vaikščiot ir liepdavo ją vežiot po kambarius. Kai atsistojau į vaikštynę, ji pradėjo šlubuoti, lyg mėgdžiodama mane (galbūt jai pasirodė, kad taip reikia daryti, mane morališkai palaikant). Kai šaukdavau mamą, nes reikėdavo pagalbos, ji atbėgdavo pirmoji. Ji visada šalia, net kai sėdžiu tūlike, prausiuosi ar garsiai jai dainuoju dainą “O, laike gyvate tu“ (susitaikė su mintimi, kad namuose aš dyva Bejoncė, tai ir klauso mano angeliškų natų, kurios primena skerdžiamų kiaulių bliovimą)…
Užtenka čia blevyzgoti, lyriškai bliauti, einam švęsti. Su gimtadieniu, ciūce tu mano!!!! Ačiū už kiekvieną akimirką per tuos septynerius metus – jos visos nuostabios. Kaip ir tu pati.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 