Nieko nenustebinsiu, bet guliu išsidrėbusi ant lovos, dvi dienas nemačius dušo bei dūsauju, kad rytoj jau PIRMADIENIS ir teks dirbti. Nors ir šeštadienį teko – gavau laišką, kad reikia sutvarkyti du tekstus BŪTINAI IKI SEKMADIENIO VAKARO, tai susierzinau, kad negalėsiu atsipalaiduoti ir vis galvosiu apie tą tekstą, tad susiėmiau ir pataisiau iš karto. IR KĄ JŪS SAU GALVOJAT, nusiunčiu su pataisymais gražų ir iščiustytą tekstą, tačiau gaunu absoliučiai nieko. ŽMONĖS APSIGALVOJO ir nedirbo nei šeštadienį, nei sekmadienį, kada aš kaip didžiausia dūra viską dariau. NuOsTaBu. Bet užtenka čia skųstis, nieko tokio retkarčiais ir savaitgaliais padirbėt, juk vis tiek nieko gero neveikiu.
Jeigu namuose turite langą, ar tiesiog retkarčiais išeinat į lauką, greičiausiai spėjote pastebėti, kad jau prisnigo. KAIP AŠ NEKENČIU SNIEGO. Nors esu tai N kartų minėjusi, bet sniegas gražu tik tuomet, kai tau nereikia važiuoti nevalytais prisnigtais keliais, gali sėdėti namuose ir žiūrėti pro langą su kavos puodu į tas krintančias snaiges kaip koks sumautas poetas, tačiau jeigu esi veiksme – VISIŠKOS šakės. Kaip tyčia, rytoj turiu įvairių reikalų, dėl kurių reiks palikti namus, tada dar nueiti pas dantistę, nes bandau išsaugoti savo dantis, tad sniegas LABAI nedžiugina… Smagu tik tai, kad aš tikrai nesušalsiu, nes turiu super striukę, kuri jau spėjo pridaryti daug gėdos.
Striukės katastrofa
ŽODŽIU, mėgstu aš tą madą, žiūrėti įvairius video, kuriuose merginos matuojasi gražius drabužius, tačiau kai reikia pačiai kažką rengtis – visada renkuos juodas kelnes, juodą megztinį ir įsivaizduoju esanti super extra fashionista, nes negerai jaučiuosi savo kūne, esu kompleksuota ir panašiai. Kad ir kaip norėjau nusipirkti folijos spalvos striukę, visgi nusprendžiau būti ekonomiška bei LOGIŠKA ir įsigyti paprastą striukę iš firmos “Regatta“, gaminančią drabužius visokiems keliautojiems po kalnus ir ekstremalaus sporto mėgėjams, kas aš visiškai nesu. Tačiau pamačiusi tą striukę įsimylėjau, nes ji buvo lengva, gražios spalvos, tad dėjau ant tų fashionistų ir pasielgiau taip, kad mama manim didžiuotųsi – nusipirkau gerą daiktą, kurį nešiosiu amžinai (nebent sustorėsiu).
Tai va, vaikštau su ta striuke, visa tokia laiminga. Iš pradžių ji pasirodė gana plono audinio – maždaug ŽIEMAI tai tikrai bus per šalta, vajezus Marija, gi man penkias minutes iki mašinos reikės nueiti MAX, tai tikrai numirsiu iš šalčio, atsakou. Tačiau vis tiek džiaugiausi savo pirkiniu. O BET TAČIAU, pastebėjau vieną keistą dalyką – jeigu su šia striuke važiuodavau kelioms valandoms pasitrinti į Akropolį ar tiesiog į belenkokią parduotuvę, po gerų dvidešimties minučių mano visos rankos pradėdavo prakaituoti – rankovės nusirengus striukę būdavo visiškai šlapios ir negalėdavau suprasti KODĖL. Kodėl aš prakaituoju per tas rankoves, negi mano rankos tokios prakaituojančios? Kas per šūdas? Taip pat mane troškindavo… būdavo taip karšta, kad norėdavau išgerti visą krioklį ar baseiną, jeigu toks pasitaikytų kelyje…. Galvojau, kad tai vienkartinis bajeris, tačiau bėgant laikui pastebėjau šią prakaituotų rankų tendenciją ir pradėjau ieškoti atsakymų kodėl tai vyksta. Atsakymas paprastas – kadangi ši striukė apsaugo nuo vėjo, šalčio, pūgų, vandens ir kito šūdo, šiltoje aplinkoje ji mane toliau sėkmingai šildo ir saugo nuo bet kokio vėjelio, kurio ją nešiojant taip norisi. Ta striukė – lyg paltinė sauna, kuomet užsidėjęs ją ir pasivaikščiojęs ne lauke netenki viso organizmo sukaupto vandens. Džiugu, kad mano durnai galvai pavyko tai išsiaiškinti, nes jau pradėjau panikuoti, kad keli žiemos priaugti kilai jau tiesiogiai atsiliepia mano sveikatai ir verčia prakaituot kaip kiaulei. Eidama šopintis striukę palieku mašinoje, kad nereikėtų nervintis ir netekti vandenų.
Bijau netekti mamos
Kelias dienas mano mama prasčiau jautėsi – greičiausiai bandė koks roto virusas prikibti, o galbūt kažkas rimčiau. Kiekvieną kartą, kai mama subloguoja aš jaučiuosi šūdinų šūdiniausiai – man iš karto kyla paranoja, kad jai gresia mirtinas pavojus, kad ji mirs ir aš liksiu visiškai viena. Primenu – aš neturiu brolių ar seserų, ar šiaip labai artimų giminių/draugų, kurie galėtų manimi pasirūpinti ištikus bėdai. Na, nebent mano šuo Kuba, bet nemanau, kad ji galėtų man pagelbėti, nors gal aš jos neįvertinu. Tad jeigu mama suserga sloga, gripu ar dar kokiu velniu, aš žiauriai panikuoju dėl jos gyvybės. Mes visuomet esame ir būsime viena didelė komanda, kuri palaiko viena kitą ir neįsivaizduoju gyvenimo be jos. Puikiai suprantu, kad ateis diena, kai visi mirsime, tačiau kol kas negalėčiau su tuo susitaikyti – juk net nemoku mokėti mokesčių, nežinau kaip pačiai apsidrausti bei kaip be gumuliukų išvirti manų košę… Tad kai ji subloguoja ar jaučiasi nekaip, na, kažkuria prasme taip pat jaučiuosi ir aš. Tad nepykite mielieji, kad šiandien viskas nebus taip juokinga. Nes man nelabai juokinga šiuo metu.
Kubos gimtadienis jau ŠIANDIEN
Negaliu patikėti, tačiau jau šiandien, ty pirmadienį švęsime mano ciūcės Kubos gimtadienį. Jai sueis net SEPTYNERI METAI. Ach, motiniški instinktai man primena tą laiką, kuomet ją mažiukę laikiau savo rankose (ji tilpo į delną)…. Kaip ji nemokėdavo užlipti ant lovos…. Kaip valgė savo kakus ir su jais žaidė… Ach, buvo nuostabūs laikai. Teks surengti balių, tad rytoj kaip reikiant švęsim gyvenimą.
Pasidalinsiu bene pirma savo fotografija šiame tinklaraštyje (WOW KAIP NETIKĖTA ŠAKĖS), kuomet Kubai buvo vos keli mėnesiai. O aš dar buvau nepilnametė ir dar nežinojau, kad po kelių mėnesių būsiu suparalyžiuota (real dark real fast). Visgi, net ir sunkiausiais laikais mano Kuba buvo ir yra geriausia draugė, guodėja, kandžiotoja, bezdalė ir šiaip nuostabus šo:
Skanių kotletų.
-Nijolka.
SEKITE MANE SNAPCHAT “nijolka_vanity“, kur kiekvieną vakarą rodau savo nuogus papus (juokauju, nenoriu, kad apaktumėt)
Urtė Caspo 