Ech, menu tuos gerus laikus, kai rašydavau čia kartą į savaitę… Buvo nuostabūs laikai, kuomet naktimis nesukdavau galvos dėl ateinančios dienos medžiagos, kai turėjau gyvenimą (juokaju, niekada šito neturėjau) bei viltį, kad moku rašyti. Paskaičiusi blogmas rašliavas esu nusivylusi – viskas, ką rašiau – neįdomus raudų kratinys apie nieką. Bet toks tas gyvenimas – irgi praktiškai apie nieką, tad apsimeskime, kad čia viskas gerai. Gana čia skųstis, geriau papasakokite apie save. Kaip laikotės? Nu aišku, gerai, judam toliau.
Patiriu psichologinį spaudimą sporto salės klausimais
Šiandien po dviejų mėnesių pertraukos, su visa savo žila galva iš pačio ankstyvo ryto nuvykau pas kirpėją/plaukų stilistę, kuri nudažė mano šaknis, pataisė blukti pradėjusį balayage’ą – visas šis nuotykis truko net TRIS valandas. Sėdėdama kirpėjos kėdėje supratau, kad į sportą nuvažiuoti jau nebespėsiu, mat planavau salėje būti apie vienuoliktą. Kaip dora ir sąžininga pilietė pranešiau treneriui, kad nebūsiu ir kad nusprendžiau tinginiauti. Jis pradėjo man graužti sąžinę, kad mane apėmęs tingulys ir jam visiškai pavyko – sėdėjau susigruzinusi ir galvojau, koks bevalis žmogus aš esu. Kas yra absoliuti tiesa. Nors mūsų su treneriu biolaukai sutampa, tas jo sąžinės graužimas pradeda užknisti. Pavyzdžiui, parašo man ANKSTYVĄ SEKMADIENIO RYTĄ su filmuota medžiaga iš salės ir klausimu “o kas nesportuoja?“, kol aš dar sėkmingai voliojuosi lovoje ir džiaugiuosi gyvenimu… Tada pradedu sakyti, kad šiandien man – šventadienis, o man primena, kad nesu tikinti… ŽINAI KĄ, TRENERI? OT AŠ TIKIU SAVIMI. Čia irgi savotiškas tikėjimas. Velnias, lai sudega pragare tie motyvatoriai. Nors pripažinsiu, kartais jo paskatinimai man tikrai į naudą, nes jau seniausiai būčiau metusi tą sporto salės alfos reikalą.
Kalėdinis pašto poskyris atidarytas
Oficialiai pranešu, kad šiandien baigiau savo apsipirkimų Kalėdoms maratoną – jausmas nuostabus, nuotaika puiki, o piniginė tuščia. LAFA. Jeigu sekate mane BENT gerus metus, tai tikrai žinote, kad turiu tokią fainą šventinę tradiciją – visuomet savo mylimiems žmonėms išsiunčiu Kalėdinius atvirlaiškius, rašytus ranka. Nors mano raštas – baisus ir vos įskaitomas (gydytojos dukra – tai paveldėta), dėl ko rašau spausdintinėmis, tačiau tai labai miela bei jauki smulkmena, kurios niekas dažniausiai nesitiki. Jeigu nebandėte – būtinai pamėginkite. Prisiekiu, gausite tiek pozityvaus feedback’o!!!! Reakcijos tikrai sušildo.
Tai va, šį vakarą nusprendžiau praleisti kaip tikra tūsovčikė – šeštą valandą vakaro nusipraususi (juokauju) ir užsidėjusi mylimiausią pižamą, užsidegiau žvakę ir pradėjau rašyti Kalėdinius atvirlaiškius savo draugams, šeimai bei priešams. Buvo labai smagu, tikras tūsas su savimi. Štai kokią instagramo vertą fotkę sugebėjau išgauti tuo momentu (ant stalo gulėjusius antidepresantus, ausines bei “Cosmopolitan“ žurnalą spėjau paslėpti, haha):
Kol rašiau atvirukus, užmačiau nuostabų dalyką internetuose – vienos firmos, kuri parduoda kažką, KALĖDINĮ SVEIKINIMĄ. Noriu juo pasidalinti ir palinkėti jums SUŽYBĖTI. O ŽYBĖDAMI klausykitės scenos grando, misterio plikio Edmundo Kučinsko dainos “Laimės žiburys“ …. NAMASTE:
Tiek nusišnekėjimų ir žYbėjimo šį vakarą.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
PS: taip pat tinkamės mano snapchate “Nijolka_vanity“, na arba kažkaip panašiai, nepamenu, o tingiu pažiūrėt, ok iki.
Urtė Caspo 