Dieve tu mano, jau rytoj švęsiu gimtadienį. Ha, parašiau ir nusijuokiau, nes aš nemoku švęsti. Tiesiog nekenčiu švenčių, esu asociali ir visi vakarėliai man sukelia panikos atakas, kurių gyvenime ir taip užtenka. Jeigu kas nežinojot, tai aš gimiau gegužės šeštą dieną, prieš belenkiek metų. Taip, mano horoskopas yra jautis ir NE, šventos karvės aprašymas neatitinka mano asmenybės, atsiprašymai už sugniuždytas viltis. Nors žinot? Jau senokai gūglinau savo ženklą, tad leiskimės į šią nuostabią laiko gaišimo kelionę drauge:
“Jaučio simbolis – jo galva. Pavasaris jau galutinai įsiviešpatavo, sultingose žydinčiose pievose ganosi galvijų bandos. Didelis ir masyvus, įsitikinęs savo jėga, Jautis ramiai saugo jam priklausančią teritoriją. Te niekas neišdrįsta įsibrauti į jo valdas, kitaip turės reikalo su grėsminga jėga.“
Pala pala, tai čia apie JAUČIUS, kaip galvijus, ar čia apie mano, kaip ŽMOGAUS, asmenybę kalbam??? Žodžiu, kol kas suprantu, kad aš ramiai saugau teritoriją, kuri man priklauso (visai kaip koks sargas hehe) ir dar turiu grėsmingą jėgą savyje. Nu ok, man patinka.
“Šiaip jau Jautis mėgsta ramybę ir harmoniją, jis džiaugiasi malonia aplinka. Ne veltui Jautį globoja Venera. Venerai būdingas džiaugsmas viskuo, kas gražu, pirmiausia meile, kuo ypatingai pasižymi Jaučio natūra. Venera išryškina jo nepaprastą siekimą būti kuo santūresniu bei harmoniškesniu, norą turėti tik jam vienam priklausančią teritoriją. Jaučio ženklas priskiriamas žmogaus vaikystės fazei, kai vaikas išmoksta skirti sąvokas nuo “mano” ir “tavo”, nori turėti savo nuosavybę.“
Klausykit, baikit su tom man priklausančiom teritorijom. Aš gyvenu PAS MAMĄ, tai apie kokias MAN priklausančias vietas kalbam??
“Būdamas Žemės ženklu, Jautis yra lėtas, bet tvirtas. Turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol jis ištirs aplinkybes. Jautis nėra linkęs į staigias permainas ir pokyčius. Prieš susitikdamas su kokia naujove, Jautis pirmiausia viską nuodugniai apsvarstys ir patikrins. Dėl šios savybės žmonės, gimę po Jaučio ženklu, yra patikimi ir apdairūs bičiuliai.“
Jo, žinoma, staigios permainos tikrai ne man. Ne veltui per dvi dienas mečiau mokslus ir išdūmiau į Vilnių mokytis reklamos. Visiškai sutinku, JOKIŲ pokyčių ir permainų, fui…
“Pagrindinis devizas – nuoširdumas. Jaučius traukia vaidyba, muzika, grafinis menas. Jis labai atjautus. Nesvetima filantropija (labdara). Draugiškumas, bičiuliškumas ir kilniaširdiška pagalba padaro Jautį visų mylimą. Juo visada galima pasitikėti. Pilnas realių idėjų. Jeigu viena patiria nesėkmę, lieka kita pirmajai, pakeisti.“
Čia jau kažkas arčiau. Man patinka menas. Nors atjauta nepasižymiu, bet kartais nusivedu draugus ir juos pavaišinu pietumis. Bet čia tik dėl to, kad noriu jog jie sustorėtų. Taip prie jų atrodysiu lieknesnė.
“Jaučio ženklo moterys dievina bendravimą su daugybe savo draugių, mėgsta vaikščioti su jomis po parduotuves, lankytis grožio salonuose, dalintis įspūdžiais apie pirkinius. Šiam ženklui būdinga priimti žmones tokius, kokie jie yra, todėl jo atstovės yra gerbiamos ir mylimos. Tiesa, dėl savo lengvabūdiškumo šio ženklo atstovės ne visada yra patikimos sudėtingose gyvenimo situacijose.“
Pasikartosiu. Esu asociali. Neturiu draugų ir visuomet atsisakau, kai mane kažkas kažkur kviečia, nes nenoriu eiti ir socializuotis. Žmonių priimti tokių, kokie jie yra, nesugebu, juos dažniausiai palieku, praradusi viltį juos pakeisti.
Na gerai, užtenka tų horoskopų. Pabaigoje pasidalinsiu su jumis keliais komentarais, kuriuos radau zodiakų svetainėje:
Joooooo, jeigu ir turėjau sveikų smegenų, tai visos jos mirė, perskaičius šitą šūdą. Dievinu žmones, kurie susitapatina su savo horoskopo ženklu, pradeda gyventi tvarte, ėsti žolę ir susipažindami su naujais žmonėmis pokalbį pradeda “O TAI KOKS TAVO HOROSKOPAS, LEISK SPĖSIU….“. Labai tikiuosi, kad kažkada ateis ta teisingumo valanda ir tokius sušaudys pirmiausia.
Pintinėlė patirčių
Kadangi pritriedžiau čia horoskopinių pezalų, kurie it rūgštis išdegino jums akis, nespėjus panorėti atmatyti visą blogo įrašą, noriu pasidalinti keliais dalykais, kuriuos spėjau išmokti per šiuos metus. Vadinkime tai vienerių metų priešgimtadienine apžvalga.
Būkit antisocialiais
Nebijokite būti nuobodžiais, antisocialiais ir abstinentais (kokia nuostabi šventoji trejybė) – tai nėra blogai. Na, gerai, tai yra blogai, bet pasirinkdami impotentišką gyvenimo būdą ir neidami į vakarėlius, jūs per daug neprarasit. Būkit ir toliau asocialūs, skaitykit knygas, taip palaikydami nuo internetinio vėmalinio turinio nuvargusių smegenų veiklą, kalbėkitės su savo gyvūnais, o jeigu tokių nėra – tuomet nežinau ką darykit, bet greičiausiai jums dar liūdniau nei man. Pasikvieskit save į pasimatymą, išgerkit kokioj hipsteriškoj skylėj kavos (ne rūšinės, o klasikinės – nežinau skirtumo, bet baristos visada to klausia) ir džiaukitės, kad nepaisant vienišumo, jūs vis dar turite save.
Liga nesuteikia super galių
Visuomet maniau, kad mano paralyžius man suteikė dovaną – nuo to momento, kai susirgau, maniau, kad tapau ypatinga. Ne tai, kad turiu specialiųjų poreikių, nes jų neturiu, bet tai, kad staiga atsiras kažkoks stebuklingas mano talentas, iš kurio užsikalsiu milijonus pinigų, parašysiu penkias knygas, iš kurių viena vadinsis “Nijolka. Klipatų klipata“. Na ir šiaip, kad aš vos ne pusiau Jėzus, gi tiek iškentėjusi, tiek patyrusi – tad greitu laiku pas mane ateis laimė, aš niekuomet daugiau nesirgsiu ir būsiu nerealiai laiminga. Kaip suprantate iš šio teksto, esu švelniai tariant susipykusi su logika. Pagal viską išeina, kad jeigu jūs sergat (sloga, gonorėja, živ, vėžiu, niežais – visai nesvarbu kuo) – jūs ypatingi. Įsivaizduojat, koks pasaulis būtų klaikus, jeigu taip būtų? Neliktų nei krislo blaivo proto ir nei vieno sveiko žmogaus.
Ši mano sugalvota erezija buvo absoliutus mitas. Aš ir toliau jaučiuosi šūdo krūva, mano depresija sėkmingai bujoja, vis dar esu bomžė, bet turiu vilties dėl šviesesnio rytojaus. Grįžtant prie pagrindinės minties : vieną dieną, laukdama stebuklo supratau, kad pavargau laukti. Kad metas kažką daryti pačiai. Tad pradėjau dirbti, rašyti ir ačiūdiev, kad toks sprendimas šovė man galvon, nes bent šiuo metu gaunu pastovias pajamas. Smagu, kad netenka gyventi vien svajonėmis.
Normalumas pervertinamas
Gyvenimas neturi jokių normų. Niekas nėra normalu ir niekas nėra nenormalu. Mes neturime kažkokios šventos knygos, kurioje surašyti visi TIK normalūs dalykai ir dar paliktas skyrius tam, kas nenormalu. Niekas (na, nebent jūsų tėvai) neturi teisės jums aiškinti, kad tai, ką jūs darot yra kvaila ar nenormalu. Eina tokie žmonės šikt. Limitai ir ribos yra tam, kad juos peržengtume. Tai ženkim, nes tokia jų esmė. Kaip kitaip jūs tobulėsit?
Kam feraris, kai gyveni pas mamą?
Kažkada svajojau apie tai, kad nusipirksiu ferarį (tikėjausi iki dabar tapti milijoniere – šiek tiek klydau), bet dabar visai džiaugiuosi turėdama septynių metų senumo toyotą. Matot, tiesiog tapau realiste, suvokusia, kokia žmonijos nesąmonė yra materializmas. Tad lūkesčiai pasikeitė – dabar svarstau gyventi pas mamą iki trisdešimties, nes taip labiau apsimoka. Be to, kam iš vis reikia orumo ir savivertės, ar ne?
Tai tokios mano gyvenimo pamokos, kurias pavyko išgliaudyti per vienerius metus. Tikiuosi šios patirtys pakeis jūsų gyvenimą, nes kam tada iš viso tai rašiau???
GERO GIMTADIENIO MAN!!!!
O jums tradiciškai skanių kotletų.
-Nijolka
Urtė Caspo 