Nors sakiau tai šimtą kartų, bet Tim Walker yra mano dievas ir šventoji dvasia trijuose asmenyse, kurie dar ir po septynis gyvenimus turi (visai kaip katės, ar ne? Ar kažkas tokio…). Šiandien pas jus grįžtu su gyvenimiškomis pamokomis, kurios eilinį kartą trinktelėjo mano intelektu nepasižyminčią smegeninę. Taigi, prisisekit saugos diržus ir važiuojam.
Ar jus aplanko tas periodas (nesusijęs su mėnesinėmis, jeigu džentelmenai draugai tai pagalvotų), kuomet nusprendžiate tobulėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai? Na, atverti biolaukus ir patikrinti, ar jie dinamiškai bei pozityviai veikia? Arba perskaityti kelias budistų knygas apie laimingą gyvenimą bei išmokti levituoti, sėdint ant kalno viršūnės piligrimų kaime? Ar kada esate pasijautę tokie buki, stokojantys savimonės bei intelekto šiame filosofų pasaulyje? Jeigu taip, tada mes turime daug bendro.
Mane periodiškai aplanko fazė, kurią vadinu : “ budizmas ir kiti malonumai“ . Tiesą sakant, su budizmu šis reikalas beveik visai nesusijęs, nebent jį galime susieti su savanaudišku siekiu išbristi iš emocinės srutų duobės, kurioje it persirijusi kiaulė guliu ir bezdu (bezdu liūdesiu ir apatija taip stipriai, kad net burbuliukai kaip džiakūzėj kyla į viršų). Taigi, kai ši fazė mane aplanko, aš apsiginkluoju pigiomis filosofinių išvedžiojimų nevengiančiomis knygomis, tada keliais klasikiniais romanais, tokiais kaip Dostojevskio “Idiotas“(nors greičiausiai perskaičiusi iš basic idiotės virsčiau absoliučia idiote), Bulgakovo “Meistras ir Margarita“ (nes tipo tapsiu protinga, gilia prasigėrusia ruse, perskaičiusi šį velnioniškai gniuždantį kūrinį), biblija bei Secret (kas nežino, tai pigus pseudointelektualių budistų triedalas apie sėkmę gyvenime) ir skaitau, tikėdamasi, kad taip ilgai lauktas nušvitimas, kuomet suvoksiu gyvenimo prasmę, atsiribosiu nuo materijos (gražių batų, rūbų pirkinėjimo, kuris, beje, teikia džiaugsmo, taip dar kartą įrodydamas, kokia vartotojiška žemės kenkėja esu) bei atrasiu tikrąjį gyvenimo kelią, pasieks mane.
Šioje fazėje laikausi tam tikrų taisyklių, griežtumu prilygstančių koncentracijos stovykloms (gal ne taip baisiai, bet į tą pusę, prisiekiu):
- Jokių BUKŲ romaniūkščių apie meilę, cosmopolitano žurnalų bei romantinių filmų, nes jie – absoliutus blogis, trikdantis budizmo fazės biolaukus. Kaip gali pasveikti nuo viso materialaus ir nelaimingo gyvenimo, jeigu nuolat į jį žiūrėsi?
- Šioje fazėje privalu valgyti daug brokolių, nes jie turi daug geležies, kalcio, vitamino A ir taip toliau. Kadangi jie tokie naudingi bei sveiki, juos privalu įtraukti į budizmo fazės racioną. Nes kaip gi kitaip patapsi protingu, jeigu ne su sveikų žalių daržovių pagalba? Jos padės visoms perskaitytoms ir išmedituotoms žinioms įsiskverbti į kūną bei išrauti visas blogio šaknis (čia jau krikščioniškai, tarsi nužengusi iš viduramžių pasakiau, nereikia tiek tragizmo).
- Jokio gelinio nagų lakavimo budizmo fazės laikotarpiu. Kodėl? Ogi todėl, kad iš gelinio nagų lakavimo visi šaiposi, o šaipymasis gali sukelti blogas emocijas pokyčių laikotarpiu. Taip pat UV lempos, kuomet gelis stingsta, gali negrįžtamai sugadinti ir taip degeneruojančią smegeninę, kurios vėliau net trys kibirai brokolių nesugebėtų išgelbėti (arba šiuo punktu teisinu save, kad tingiu nueiti pasidaryti padoraus manikiūro, tad neimkit giliai į širdį).
- Šiuo laikotarpiu privalu daug skaityti. Skaityti daug ir rimtai. Net ir miegant skaityti. Mąstyti, filosofuoti. Jokiu būdu negalima užsiimti niekais, nes šis laikotarpis skirtas smegenų vingių reabilitacijai ir niekam daugiau. Kaip žmogus protingės žiūrėdamas į vieną tašką? OGI NIEKAIP. Reikia mąstyti. Tik mąstantis žmogus yra gyvas žmogus. Ar kaip ten.
Tokios “budizmo ir kitų malonumų“ fazės taisyklės, kurių religingai laikausi. Ar ši fazė man padėjo? Nė velnio. Reziumuojant nesąmones, kurių spėjau prikalbėti – manau, kad kartais net ir inertiškai privalome kažką daryti: stipriai užmerkti akis ir judėti, nesvarbu kur, vien tam, kad išbristume iš emocinio mėšlo. Šis judėjimo procesas yra labai svarbus, nes jo dėka galbūt per ateinantį dešimtmetį nevirsime mąstyti pamiršusiais degeneratais (jeigu reikia realių pavyzdžių – paskaitykite R.Karbauskio facebooko paskyros komentatorių išmintį. Ir graudu, ir liūdna, kad degeneratai nėra priverstinai gydomi…).
Grįžtant prie šios fazės ir noro keistis bei protingėti tam, kad nepadvėsčiau iš beviltiškumo, atskleisiu jums vieną paslaptį. Arba vieną klaidą, kurią dariau ilgą laiką, iki suvokiant, kokia nepastabi bukaprotė iš tiesų esu. Taigi, aš visuomet galvojau, kad budizmo periode reikia skaityti tik literatūrą su INTELEKTO arba SELF HELP elementais, nes tai – garantuotas kelias į sėkmę. Kad jūs žinotumėt, kiek šūdinų knygų, visiškai necharakterizuojančių manęs perskaičiau per prievartą vien todėl, kad autoritetai ar šiaip protingi žmonės, jas rekomendavo… Nuo marketingo paslapčių iki programinės įrangos kūrimo procesų, nuo čiakrų atidarymo vadovėlio iki veganiškos mitybos pagrindų… – tai buvo mano kasdienė literatūra, kurią skaičiau be jokio malonumo, bet su viltimi, kad tapsiu protingesne bei pasieksiu nirvaną. Juk skaitydama apie meilę sielos neišsivalysiu, ar ne?
Kol vieną gražią dieną, suirzusi po dar vienos debiliškos knygos apie pardavimus bei tai, kaip dievas keliavo incognito (šūdų šūdas), pradėjau savęs klausinėti : “kokio velnio skaitai tai, kas tau ne prie širdies? Kam kankintis?“ Supratusi, kad elgiausi tiesiog absurdiškai ir kad tos knygos iš tiesų man davė nieko (nes jas skaičiau atsainiai ir nesusikaupusi), mečiau tą rimtą skaitymą. Taip, mečiau rimtą rimtų knygų skaitymą, nes tai – ne man. Geriau paskaitysiu Mindy Kaling, Amy Schumer kūrinį apie jos vaginą, pigias filosofines knygas (taip, jos nėra gilios, bet tą akimirką aš pasijaučiu geriau, o tai jau šis tas, siekiant levituoti virš piligrimų kaimo) ir dar kelis cosmopolitan’iško stiliaus kūrinius, nes TAI man patinka. Nes TAI man teikia malonumą. Ir po velniais, jeigu ir netapsiu super protinga filosofe, tai visiškai nesvarbu. “Budizmo ir kitų malonumų“ fazės idėja – jausti malonumą skaitant, atsipalaiduoti, pasisemti naujų minčių, kurias sėkmingai panaudosite gyvenime (o jeigu ir neišnaudosite – ne pasaulio pabaiga) bei nustoti kvaršinti galvą dėl kasdienybės dalykų.
Tad linkiu jums sėkmingų “budizmo ir kitų malonumų“ fazių. Skaitykit, švieskitės, valgykit brokolius ir nebezdėkit smardžiai savo emocinio šūdo krūvoj.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 