O dievai, galvojau pramiegojau trečiadienio postą, bet per laimingą atsitiktinumą pabudau. Šiandien ryte laikiau lotynų kalbos egzaminą, visą naktį nemiegojau, bandydama atsigriebti už prarastą prašvaistytą PUSMETĮ ir buvau tokia pavargusi, kad grįžusi po dienos darbų iš karto smigau be fazių. Kodėl kaip paskutinė idiotė sumąsčiau nemiegoti naktį, šventai tikėdama, kad AŠ DAR JAUNA ir ryte tikrai nesijaus poilsio nebuvimo pasekmės? O jos jautėsi. Jautėsi visu gražumu – nuo kaip chronės po pigaus degtinės skiedalo paburkusio veido, iki savijautos, tartum ne eičiau, o sklesčiau per gyvenimą, kaip kokia gulbė (iki kurios man šimtas metų) baisiam desperacija dvokiančiam prūde (labai jau meniškai nuskambėjo, ar ne?).
Tai va, parašiusi egzą (kuris,beje, praėjo nekaip – moteriška intuicija man kužda) grįžau namo su naujomis rezoliucijomis (po egzų visada užeina tokios naujų pažadų bei pokyčių fazės), kad dabar jau tikrai mokysiuosi, pasikeis gyvenimas, o ateityje įstosiu ir į magistrą, gausiu doc. (jeigu tokį duoda) laipsnį, – žodžiu pasaulis pagaliau pamatys, kokia intelektuali aš esu. Visa ši verbalinė tryda pasibaigė lygiai už valandos, kai nusprendžiau užsisakyt picos ir atšvęst savo durnumą bei gręsiančią lotynų skolą. Kaip ten sako išminčiai… A! JEIGU NEGALI PAKEIST- SUSITAIKYK. Aš šį posakį interpretavau savaip – jeigu negali pakeist, tai pavalgyk. Negaliu skųstis, ši filosofija man padėjo, tad rekomeduoju.
Antradienio naktis buvo sunki ne tik dėl to, kad bandžiau išmokti viską, kas įmanoma. Kaip žinia, gyvenu su mama (ir gyvensiu iki gyvenimo galo xDDD – šitas toks graudesnis). Naktį ji pabudo keistai pasijutusi – sakė, labai tempia veidą, jaučia, kad kažkas ne taip. Kai atėjo pas mane į kambarį pasirodyti (nors mama gydytoja, bet vis tiek svarbu su eksperte, tokia kaip aš, pasikonsultuoti), išsižiojau iš nuostabos – visas mano vargšės gimdytojos (gražiai skamba) žandas buvo sutinęs. Atrodė, kad ji nužengė iš “Family Guy“ serialo patapusi Glen Quagmire. Abi pasitarusios nusprendėme, kad greičiausiai įsimetė kažkoks uždegimas, galbūt reikės rauti dantį, tad realių veiksmų imtis galėjome tik ryte, nes ketvirtą nakties vargiai kas tau dantį pataisys. Pasibėdavojusios, kad gyvenimas iš esmės neteisingas, laukėm ryto.
Išaušus ne tokiam ir šviesiam rytojui, mama vargo lakstydama pas dantistus, žandikaulistus, prie to pačio dar spėdama ir darbus ligoninėje nudirbti (greičiausiai ji super moteris – visai ne į mane atsigimė…). Po ilgos ieškojimų dienos sužinojau, kad jai viskas gerai! Jokie dantys nesugedę, pūlinių nėra, o sutinimas išliko kažkokia anomalija (mat per kelias valandas ne alerginiai sutinimai yra vargiai įmanomi, tam reikia bent pusdienio). Niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl ji šitaip atrodė. Mamai tai buvo nė motais – ji visiems sėkmingai aiškino, kad apturėjo prastą plastinę operaciją. Niekas nepatikėjo, bet tai nesvarbu.
Tokia ši diena – neįdomi, kupina panikos ne tik dėl egzo, bet ir dėl mamos gyvybės, galiausiai vainikuota smigimu. Beje, atsibudusi prieš vidurnaktį pamačiau ant pianino padėtą degančią žvakę – toks jausmas, kad savo šermenyse dalyvaučiau. Smagu, kai namuose susikuri pakasynų atmosferą ir taip, aš niekuomet nesuprasiu romantikos.
Kadangi po miego komos tingiu keltis ir nusivalyti savo drag queen makiažą bei nusivilkti krakmolytus šventinius (egzamino proga užsidėjau) marškinius, tiesiog padėsiu galvą ant pagalvės ir toliau eisiu miegoti, atlikusi šventą pareigą bei nepamiršusi apie savo nuotykius papasakoti skaitytojams.
Skanių kotletų.
-Nijolka.
Urtė Caspo 