Urtė Caspo

Jei reikėtų išsirinkti naują kambarį, pirmiausia pradėčiau nuo lovos — XXL dydžio,
karalienei tinkamo guolio su debesų minkštumo pagalvėmis, slidžia šilkine patalyne ir gėlėta lovatiese. Lovą iškvepinčiau savo kvepalais tarsi šuo, žymintis savo teritoriją, kurioje trumpam atsijungusi ir pamiršusi visą gyvenimo naštą pasinersiu į sapnus — dažnai nelogiškus, nerimastingus, pilnus nepažįstamų žmonių ir kritimų (nei aš, nei Laimos sapnininkas nežinom, kodėl aš vis krentu – nuo uolų, nuo daugiabučių stogų vis išsitėškiu ant žemės).

Anksčiau man patikdavo ieškoti naujos patalynės ir prie jos derančios pižamos, nes lova man buvo šventas reikalas. Tiksliau, saugi šventovė, kurioje pailsinu galvą, kūną ir kitas strategines vietas. Vieta, kurioje dažniausiai sužinau, kaip baigsis mano skaitomas meilės romanas (pageidautina be vestuvių ir vaikų epiloge). Slėptuvė, kai esu pikta ir nusivylusi bei paprasčiausiai noriu visas savo problemas išmiegoti. Kubos pakasiukų vieta, kai ši, išsidrėbusi skersai lovos ir tingiai pakėlusi priekinę lapcę laukia, kol pradėsiu kiekvienam šuns šeimininkui į oficialų pareigybių sąrašą įeinančias kasymo paslaugas. Naktinių užkandžių bufetas, kai iš stalčiaus išsitraukusi dar badmečiu prakąstą šokoladinį batonėlį, gulėdama tarp savo patalų mėgaujuosi juo ir nesuku galvos dėl šokoladinių trupinių, besilydančių ant paklodės, kurie ryte, geriau įsižiūrėjus, primins ne slaptas smaližiavimo akimirkas, o įtartinas šūdų dėmes.

Socialiniame tinkle „TikTok“ neseniai išplito nauja mada pavadinimu „bed rotting“ (išverčiu mamai – „Puvimas lovoje“). Tai yra toks reiškinys, kai depresuoti ir šiaip nelaimingi žmonės nusprendžia visą dieną praleisti savo lovose, užsiimdami pasyvia veikla: miegojimu, gulėjimu, televizoriaus žiūrėjimu, knygų skaitymu ar buku spoksojimu į telefoną. Kad ir kaip įvairios interneto personos ir influenceriai bando sukurti estetiką iš puvimo reikalo, problemos nepaslėpsi — emociškai pervargę jauni žmonės renkasi įkalinti save tarp keturių sienų ir psichologiškai prisirakinus prie lovos pūti. Taip, jie renkasi pūti.

Nors „bed rotting“ mada skamba kaip mūsų depresijos kamuojamo utopiško pasaulio pasekmė, būtent jos apibrėžimas, išgirstas socialiniuose tinkluose, man padėjo suprasti, kad ir aš tapau jos auka. Pūnu jau trečią savaitę, nes lova šiuo metu atrodo vienintelė saugi vieta egzistuoti. Ji manęs neįžeis, neįskaudins, o tik švelniai apgaubs savo patalais ir leis man užsimiršti. Pamiršti, kad man skauda, kad bijau ir neturiu žalio supratimo kas esu. Kad mano kojos pusiau paralyžiuotos ir stuburas kreivas. Kad riebalinės palendricos nervina.

Naktimis, gulėdama tamsoje, savo puvėsiais smirdančiame guolyje, dažnai verkiu. Taip jau būna, kai visą dieną pramiegojus susimaišo režimas ir naktys pradeda darytis slegiančiai ilgos, o kiekviena mintis, įstrigusi galvoje — bent kelių ašarų kibirų verta tragedija. Tokiomis akimirkomis bandau prisiminti geriausią psichologės man duotą patarimą: nesusireikšminti ir nesureikšminti. Savęs ir mažų dalykų, kuriems dramblio dydžio prasmę mėgstu suteikti.

Kol kiti bendraamžiai suka galvą dėl greitai bėgančios vasaros, planų, kurių nespėja įgyvendinti ir koncertų, kuriems neužtenka pinigų, aš tiesiog pūnu. Guliu savo stačiakampėje dėžutėje su čiužiniu ant viršaus laukdama raumenų ir smegenų atrofijos. Aš nebenoriu išeiti iš namų, savomis kojomis apeiti parkelį ar susitikti su draugais. Aš tiesiog noriu supūti ir išnykti. Susiklijavus su čiužiniu pavirsti jo dalimi, prarandant žmogiškąjį siluetą, kuriame niekada nesijaučiau patogiai. Kad ir kiek stengiausi save pamilti, stiprinti kiekvieną kūno milimetrą, nieko gero iš to neišėjo – esu tiek pat stipri, kiek ir silpna.

Kartais noriu draugams išrėkti: „aš noriu supūti!” Bet susilaikau. Nesu tikra, ar jie supranta tą puvimo būseną, kai viskas tampa nesvarbu: laikas, šeima, tavo karjera ar vidinis potencialas, kurį, kaip kokį laukinį gyvūną, planavai išlaisvinti. Tu paprasčiausiai pasirenki patį mazochistiškiausią ir ilgiausiai trunkantį būdą padvėsti ir nuolat gyveni laukime. Ne geresnio gyvenimo, o dar vieno emocinio smūgio, kuris ištrins visas moralines dilemas ir priartins tave prie savojo galo. Svajonių išsipildymą primenančios pabaigos ir amžinai trunkančio sapno, iš kurio galėsi nepabusti. Nebereikės kęsti ir slegiančio lovos puvėsio kvapo, nes jo nebebus. Tavęs irgi.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vieną dieną lova – tas šventas poilsio kampelis virs mano kalėjimu, o pižama – kalėjimo uniforma. Suvokusi šį siaubą ir situacijos, kurios nebegaliu kontroliuoti rimtumą, pasitelkiau savo superbobišką galią bandydama nusigramdyti tuos vidinius puvėkus, pririšusius mane prie patalo, kuris, anksčiau liūliavęs, dabar skaudžiai dusina. Tokiais poplintusiniais momentais prisimenu lietuvių kalbos mokytojos Audronės žodžius: „papais ir alkūnėm į priekį, Urte“.

Tą ir darau! Tvirtai suspaudusi viltį gyventi, susiradusi antigravitacinį paponešį bei atkišusi alkūnes į priekį nusprendžiau, kad gana pūti. Metas gyventi.

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ