GĖDA

Aš, kaip nevykusi superboba, labai dažnai jaučiu gėdą. Nors gėda – negatyvi emocija, jos taip baisiai nurašyti nereikėtų. Juk gėda turi įtakos mūsų, kaip netikusios rūšies, išlikimui! Jeigu neegzistuotų gėda, mes nejaustume poreikio laikytis kultūros normų ar siekio piktybiškai nenusižengti įstatymams ir kelių eismo taisyklėms, po apsilankymo tualete greičiausiai nenusivalytume subinės bei vis dar manytume, kad nešioti kroksus su baltomis kojinėmis yra mados viršūnė. Kitaip tariant, kad ir kokia ji būtų, gėda padeda mums, netikusioms socialinėms būtybėms, egzistuoti.

Man gėda yra ramybės neduodanti gyvenimo palydovė, kurią kasdien nešiojuosi savo džinsinio švarko kišenėje. Jaučiu gėdą dėl daugybės dalykų. Vieni – adekvatūs, kiti (kaip ir aš) – nelabai, tad leiskite šiandien papasakoti apie juos plačiau.

Jaučiu gėdą, kad be skaičiuotuvo pagalbos nežinau kiek yra 9 x 8.

Jaučiu gėdą, kad visi mano atlikti internetiniai testai ir jų rezultatai byloja, kad priklausau autizmo spektrui. Dar gėdingiau yra tai, kad pateikdamos mano testo rezultatus svetainės prie jų prirašo žinutę: „SVEIKINAME!!! JŪS PRIKLAUSOTE AUTIZMO SPEKTRUI. REKOMENDUOJAME JUMS KUO GREIČIAU KREIPTIS PAS GYDYTOJĄ DĖL DETALESNĖS DIAGNOZĖS“. Aš nematau čia nieko sveikintino, bet vis tiek ačiū.

Jaučiu gėdą, kad netelpu į XS dydžio džinsus. Gėdą kelia ir tai, kad jeigu nuspręsčiau XS džinsus nešioti vietoje šaliko, jie vis tiek būtų per maži. Šis suvokimas man kelia depresiją.

Man gėda, kad mano dantys nuo besaikio kavos gėrimo pagelto ir nebešviečia tamsoje. Jeigu reguliariai neičiau darytis dantų higienos, tai man vos šyptelėjus aplinkiniai žinotų, kad ši merdžina nevengia kofeino, apelsinų sulčių ir laisvalaikiu geltonu flomasteriu dažosi dantis.

Jaučiu gėdą, kad ant mano veido želia ūsai ir ožio barzdelė, kuriuos religiškai naikinu skutimosi peiliuku, ką grožio guru laiko didžiausia nuodėme. Jei savo ūsų neprižiūrėčiau ir rūpestingai nešienaučiau, po dviejų savaičių turėčiau tikrą Kalėdų Senelio barzdą. Ironiška, bet man labai netinka raudoni rūbai, tad nieko gero iš šio galimo karjeros pokyčio neišeitų.

Man gėda, kad nieko neveikiu gyvenime. Jame visai nesiorientuoju ir ne vien todėl, kad neskiriu rytų nuo vakarų bei neturiu kompaso, bet ir dėl to, kad esu beviltiška (pabrėžiu, kad tai nėra savigailos, o savirealizacijos momentas).

Man gėda, kad mano mama – šauni gydytoja, o vienintelis mano pasiekimas yra tai, kad kartais moku parašyti sakinį be gramatinių klaidų.

Man gėda, kad nemoku savo asmens kodo, banko kortelės ir „Facebook“ paskyros slaptažodžių mintinai. Rodos, nėra taip sunku kelis skaičius mintinai išmokti, bet man tai – misija neįmanoma, prilygstanti nenusisekusiam Donelaičio „Pavasario linksmybių“ kalimui vardan atsiskaitymo mokykloje.

Man gėda, kad esu tinginė ir hedonistė. Mano svajonių darbas – bedarbystė. Karjeros kryptis – turtingo vyro, galinčio mane išlaikyti suradimas (labai feministiška iš mano pusės) arba tapimas „pačia sau bose“ (kitaip – „bedarbe“), kuo išdidžiai girčiausi „Facebook’o“ bio.

Man gėda, kad skaitau feministinę literatūrą apie moterų savarankiškumą ir iššūkius pasaulyje, kuris nuo pat pradžių buvo sutvertas vyrams, o apsisukusi atsiverčiu literatūrinės pornografijos knygas, pro langą išmetu visą savo feminizmą ir skaitau apie tai, kaip milijardierius mafijos vadas pagrobia merginą bei priverčia tapti jo žmona arba dar blogiau – alfa milijardierius išgelbėja vargšę ubagę ir išsprendžia visas jos problemas.

Man gėda, kad mano mylimiausia veikla – gulėjimas ir knygų skaitymas lovoje. Gėda, kad laisvalaikiu guliu, o ne gastroliuoju peškomis po Lietuvą, nesikarstau medžiais, neneriu žemyn galva į tvenkinį, nešoku iš lėktuvo be parašiuto, nestoju į religinę sektą, netranzuoju į Lenkiją ir neužsirašau į puodų žiedimo kursus. Vietoje to, masiškai perku knygas ir naują patalynę, švelnią kaip pavalgiusio kūdikio skruostai.

Man gėda, kad naiviai skaitau savipagalbos knygas tikėdamasi, kad gausiu pagalbos, bet arba aš absoliučiai beviltiška, arba ta jų teikiama pagalba turi ribas, kurias seniausiai peržengiau.

Man gėda, kad mieliau rinkčiausi savo kompaniją nei draugų. Juk labai smagu bendrauti su pačiu protingiausiu, gražiausiu, juokingiausiu žmogumi pasaulyje (manimi). Vadinkite mane asocialumo karaleva, bet geriausia draugė sau esu aš ir kartais mane gąsdina tai, kokia patogi ir visai nevieniša vienatvė man tapo.

Man gėda, kad vos atsidarius „Swedbank“ mobiliąją programėlę ji rodo, kiek pinigų išleidau šį mėnesį. Išlaidų skaičiai manęs nedžiugina, kaip ir nišinių kvepalų manija, kurią kaltinu už kosminius finansinius praradimus. Vis gailiuosi, kad neradau geresnio ir pigesnio hobio, tokio kaip kvėpavimas grynu oru ar sėdėjimas poliklinikos laukiamajame.

Man gėda, kad kartais važiuodama mašina ir matydama KET taisykles pažeidžiantį pėsčiąjį, nekreipiantį dėmesio į šalia esančią perėją, nuoširdžiai pamąstau, kad reikėtų jį nutrenkti ir pamokyti gyvenimiškos pamokos, tokios kaip gatvės perėjimas per tam skirtas linijas.

Man gėda, kad mano sportinių tamprių klynas praplyšęs ir nieko dėl to nedarau. Pasiteisinu tuo, kad tos skylutės dėka dabar turiu geresnę ventiliacijos sistemą.

Man gėda, kad nejaučiu atjautos. Aš nesuprantu, kaip ji veikia, bet išmokau logiškai išmąstyti, kada žmogui ją reikia suteikti. Nepaisant to, atjauta man – svetimas konceptas, dėl kurio stokos man gėda.

Man gėda, kad kartais mano suknelė einant per aukštai pasikelia ir kitų prašalaičių akis pradedu tvirkinti po suknia šviečiančiais sportiniais šortais bei savo kopūsto užuomina. Manau, kad tai yra amoralu ir tokius dalykus reikėtų rodyti tik už pinigus (labai didelius).

Man gėda, kad nesugebu išlaikyti draugysčių ir joms baigiantis visada manau, kad praradimą patyrė kiti, o ne aš.

Man gėda, kad man nuolatos dėl visko gėda ir šio jausmo ištrinti iš savo širdies (ir kitų strateginių vietų) niekaip negaliu. Viskas, ką aš darau, kuo aš esu, kaip elgiuosi man yra gėdinga ir slogu. Ir surasti būdą tapti laimingai tuomet, kai net dėl savo egzistavimo gėda, tampa labai sunku.

Gėda, gėda, gėda. Koks trumpas ir erzinantis žodis, atspindintis visą mūsų vidinio pasaulio šlykštynę, kurią meistriškai bandome paslėpti. Aš pavargau slėpti, pavargau gyventi su ta smaugiančia egzistencine gėda. Pavargau gėdytis savo durnumo, storumo, neadekvatumo ir savasties, kurios priimti taip energingai atsisakau. Žinote, kol visi internetiniai influenceriai / savamoksliai psichologai ir šiaip pozityvistinės prietrankos sako „būk savimi“, aš sakau: „MELDŽIU, nebūk savimi“. Jeigu visi pradėtume rodyti savo tikruosius veidus ir pamirštume gėdą, žmonių, kurie mus savanoriškai pakęstų, sumažėtų perpus.

Nepaisant savo pesimistinio požiūrio ir nuolatinės gėdos, aš, būdama superboba, bandau keisti taktiką ir ją prisijaukinti. Pastebėjau, kad kai gėda nebetampa didžiausia mano gyvenimo problema (didesne net už skaudų spuogą, išdygusį vidury kaktos tarsi trečioji akis), tampa lengviau priimti visas nepatogias savo dalis, kurių negaliu pakęsti ir tas, kurias svajoju pakeisti.

Ar dėl šios savo naujos filosofijos (arba tiksliau – URTOsofijos) mažiau jaučiu gėdą? TIKRAI NE. Ji toliau mane sėkmingai lydi visur, kur tik einu, prisiklijavusi tarsi vantos lapas prie šiknos. Man vis dar gėda, kad padavėjui atnešus maistą ir palinkėjus „SKANAUS“, jam netyčia atsakau „JUMS IRGI“, kad mašiną prisiparkuoju tik iš penkto karto, kurio kankinantį procesą būtinai stebės ir žvengs koks prašalaitis. Man vis dar gėda, kad pasidažiusi tualete, blausioje šviesoje, išėjusi į žmones ir pažvelgusi į veidrodį išsigąstu pamačiusi tarsi du šūdus palei žandus užpaišytus bronzanto plėmus, kurie tamsoje atrodė priimtinai.

Nors mano kasdienei gėdai priežasčių – daug ir įvairių, bet nepaisant jų, stengiuosi į savo nesėkmes nebežiūrėti taip rimtai ir iš kiekvienos gėdingos situacijos išspausti geriausią anekdotą.

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ