Sporto salės heiterės manifestas

Aš nekenčiu sporto. Nekenčiu sporto salės, treniruočių ir judėjimo apskritai. Jeigu būtų mano valia, tai vienintelis sportas, kuriuo užsiimčiau, būtų knygų skaitymas. Jo metu tarsi olimpinė čempionė meistriškai pirštais versčiau puslapius, pilnus įdomių istorijų (ir literatūrinės pornografijos, neslėpsiu savo fetišo), taip degindama tūkstančius kalorijų ir treniruodama savo pusiau žlibų akių raumenis. Deja, šiai mano sportinei fantazijai nelemta išsipildyti dėl neįdomių, (dieto)loginių priežasčių, tad belieka grįžti į vietą, kurią fitneso ir proteino pudrų fanatikai vadina savo meka – SPORTO SALĘ. Ta proga šią rašliavą norėčiau paskirti asmeniniam sporto salės nekentimo manifestui. Tad prisisekite saugos diržus, į rankas griebkite štangą ir važiuojam.

Nuo mažų dienų pasižymėjau išskirtiniu atletiškumu

Gerai, tas pastraipos pavadinimas, kurį ką tik perskaitėte, buvo melas. Aš niekada nebuvau sportiška ir net vaikystėje, kai kojų nekaustė paralyžius (primiršusiems primenu, kad paauglystėje susirgau reta neurologine liga – ūminiu skersiniu mielitu, suparalyžiavusiu mano kojas ir palikusiu vaikščioti su lazdomis), nepasižymėjau jokiais sportiniais gabumais.

Taip jau susiklostė, kad nuo penkerių metų pradėjau groti pianinu (namuose stovėjo močiutės paliktas pianinas, o mama nemėgo kambaryje stovinčių, nenaudojamų daiktų), vėliau – lankyti muzikos mokyklą, tad automatiškai sau nulėmiau menininkės, o ne sportininkės profilį. Groti pianinu man sekėsi puikiai (na, iki tos dalies, kai mane paralyžiavo ir nebesugebėjau paspausti pianino pedalo), tad realizuoti save sporte net nesvajojau. Apie sporto egzistenciją primindavo tik kūno kultūros pamokos mokykloje, kurių vengdavau kaip maro ir vaduodavausi iš jų legendiniais „man mėnesinės” ir „palikau kūno kultūros aprangą namuose” pasiteisinimais. Deja, jais mokytoja niekada nepatikėdavo ir vis tiek liepdavo šokinėti per gimnastikos “ožį“ bei vaikščioti ant rankų lygiagretėmis. Aš nuoširdžiai pavydėdavau klasiokams, kuriems per ilgąją pertrauką kartu su darbų mokytoju rūbinėje spėjęs įkaušti treneris leisdavo visą pamoką laisvai žaisti krepšinį.

Didžiausią nerimą kūno kultūros pamokose man kėlė metiniai atsiskaitymai, kuomet ankstyvą pavasarį turėdavome apibėgti aplink stadioną net keturis ratus (kilometrą) laikui. Jiems kartu su drauge Gabriele pradėdavome ruoštis jau rudenį / žiemą vien tam, kad atėjus pavasariui galėtume išbėgti tuos velnio ratus nepadususios ir apsimesti, kad tokia fizinė apkrova mums, profesionalioms atletėms – vieni juokai.

Tiesa, nors visa širdimi (ir kitomis strateginėmis vietomis) nekenčiau bėgimo aplink stadioną bei kūno kultūros pamokų, bandžiau pamilti baseiną, į kurį kartą į savaitę eidavau kartu su babyte. Nors dabar net neturiu maudymosi kostiumėlio ir nemėgstu vandens bei sušlapimo jausmo (nežinau, arba pasenau, arba susivokiau praeitame gyvenime buvusi kate), baseinas man, vaikiškai Urtei, visai patiko. Žinoma, labiau patiko ne pats plaukimo veiksmas ir „šuniuku” nuplaukti kilometrai, o šiltas džiakuzis ir tos stiprios vandens srovės, prie kurių prisiplojusi bandydavau išnaikinti savo dar neatsiradusį celiulitą nuo pilvo ir šlaunų (žurnalai, skirti jaunoms panelėms, tuo metu mėgdavo mergaites apšviesti, kur ir kokiose vietose netrukus atsiras GĄSDINANTIS CELIULITAS, mandarino žievelės oda ir kiti būsimi kompleksai).

Kad ir koks malonus man buvo baseino ritualas, aš paniškai bijodavau į jį netyčia prisiusioti (ne tai, kad taip darydavau, bet nesveika mintis, kad taip gali nutikti visada egzistavo), nes buvau suaugusiųjų prigąsdinta, kad jeigu pasiusioji į baseiną, jo vanduo netrukus nusidažo ryškiai mėlyna spalva ir visi aplinkui sužino, ką tu, bjaurus šlapimo nelaikantis gyvuly, padarei. Žinojimas, kaip lengvai galima prisidaryti gėdos visam likusiam gyvenimui neleisdavo man atsipalaiduoti, bet gal ir gerai, nes vaikiškoji šlapimo pūslė šiuo klausimu niekada taip ir neapvylė. Beje, tik suaugusi sužinojau, kad tas mėlyno vandens pasiusiojus baseine dalykas yra VISIŠKAS MITAS o chemikalai, nuo šlapimo nusidažantys mėlynai, neegzistuoja.

Gana kalbėti apie siusiojimą baseine, metas garbingai paminėti savo nenusisekusią tinklinio karjerą. Prasidėjus paauglystei, kai pradėjau fantazuoti apie ištreniruotą savo kūną, užsirašiau į tinklinio treniruotes. Netrukus supratusi, kad esu tragiška žaidėja, sugebanti kamuolį mėtyti tik į savo komandos draugių užpakalius, šią sporto šaką mečiau. Kitaip tariant, užleidau vietą taiklesnėms merginoms ir kadangi dėl savo netaiklumo gėdos spėjau prisidaryti keliems gyvenimams į priekį, niekad to nesigailėjau.

Vadinkite mane reabilitacijos karaliene

Likus mėnesiui iki 14-tojo gimtadienio, susirgau ūminiu skersiniu mielitu, kuris mane paralyžiavo ir nuo to laiko gavau tobuliausią priežastį daugiau nebeužsiimti sportu. Tuo metu, ieškodama pozityvo savo tragiškoje padėtyje bandžiau džiaugtis, kad bent jau teisėtai būsiu atleista nuo kūno kultūros pamokų ir daugiau gyvenime nebereikės šokinėti per “ožį“. Tiesa, mano durna galva tą akimirką nepagalvojo, kad susirgusi ir bandydama vėl atsistoti ant kojų, turėsiu iškęsti reabilitaciją, kineziterapijos, elektroterapijos ir kito šūdo užsiėmimus, kurie bus šimtą kartų sunkesni už visas kūno kultūros pamokas kartu sudėjus. Nepamąsčiau, kad nuo tos akimirkos, kai mano kojos nusprendė normaliai nebeveikti, sportas man taps vienintele išeitimi, padėsiančia judėti ir išlikti savarankiška.

Pirmaisiais ligos metais kiekvieną darbo dieną įvairių kineziterapeutų kabinetuose praleisdavau po 3-5 valandas, kurių metu sukaupusi visas savo valios ir proto pastangas bandydavau vos matomai pajudinti kojų pirštus, įtraukti keturgalvį raumenį ir daryti kitus paralyžiuotoms daržovėms olimpinių pastangų reikalaujančius veiksmus. Tie pirmieji reabilitacijos metai buvo tikras pragaras, per kurį šiaip ne taip kelias minutes išmokau įsitvėrusi į sienelę pastovėti ant savo kojų. Puikiai prisimenu, kaip pirmą kartą man išstovėjus prie sienelės penkias minutes su mama ir kineziterapeute Roberta iš džiaugsmo kolektyviai apsibliovėme, nes buvau tas beviltiškas atvejis, kuriam gydytojai nieko gero neprognozavo.

Kadangi nenoriu graudintis, daugiau apie savo reabilitacijos kelionę nesismulkinsiu ir praleisiu penkerius kruvino darbo metus, kuriuos lydėjo abiejų kojų čiurnų lūžiai. Su nuostabių, velniškai atsidavusių specialistų pagalba ir sunkiu darbu aš sugebėjau pradėti vaikščioti su lazdomis ir taip sėkmingai žygiuoju per gyvenimą iki šiol. Nors kineziterapija ir sunkus darbas galiausiai atsipirko, pradėjau tvirčiau judėti, bet tuo pat metu jaučiausi beviltiškai įstrigusi rutinoje ir visiškai asociali.

Pradėjau mąstyti apie tai, ar įmanomas man, tokiam beviltiškam atvejui, sporto klubo variantas, ar galėčiau į tokį eiti ir jame sportuoti. Kai pirmą kartą apie tai pagalvojau, tik garsiai nusijuokiau, nes buvau šventai įsitikinusi, kad man, tokiai paralyžiuotai nevykėlei, ten ne vieta. Maniau, kad sporto salėje susirenka fiziškai tobuli apolonai ir riestašiknės dyvos, o man su savo stora talija ir lazdomis ten ne vieta. Taip pat tuo metu retai išeidavau į žmones, nes gėdijausi savo fizinės būklės, kas buvo logiška, nes Lietuvai vis dar nesvetimos ableizmo ir diskriminacijos idėjos. Dabar tokios mintys atrodo kvailos ir gėdingos, bet būtent taip mąsčiau prieš gerą dešimtmetį ir nieko sau negalėjau padaryti.

Bėgant metams, kineziterapijos specialistų kabinetai, tie patys pratimai, ta pati aplinka ir ta monotonija niekur nedingo, o vidiniai balsai (protingi ir nelabai) vis primindavo klubo alternatyvą, kol galiausiai su mamos pagalba užsirašiau į arčiausiai namų buvusį sporto klubą. Dabar juokinga prisiminti tą pirmąją pažintį su sporto klubu žinant, kokia marozinė fauna ten buvo, bet vos pradėjusi sportuoti jame aš pasijaučiau žymiai geriau. Jaučiausi esanti normali ir kasdien nebereikėjo susidurti su savo beviltiškų likimo draugų paralyžiuotais kūnais, laukiančiais savo eilės pasikankinti prie reabilitacijos kabineto durų. Juos netrukus pakeitė sportiški ir draugiškai nusiteikę marozai, įkvėpę man pasitikėjimo, kad nepaisant mano būklės, esu pilnavertė sporto klubo narė. Aš stiprėjau, stiprėjo ir mano paralyžiuoti raumenys. Jaučiausi puikiai. Šlovė marozinei sporto salei, klaikiai techno muzikai ir neoninėms šviesoms, kurios akis degindavo įjungtos net ir vidury dienos!

Tiesa, po metų marozinė aplinka man pradėjo atsibosti ir pajutau, kad atėjo metas pokyčiams. Kartu su mama pradėjome naują sporto klubų paiešką, kuri iš pradžių nebuvo sėkminga. Turėjau nekokią patirtį, kuomet nuėjusi į vieną klubą, kuriame mielą marozų vaibą pakeitė pretenzingi, susireikšminę fitneso gražuoliai ir papasakojusi apie savo norą toliau stiprinti kelis veikiančius raumenis, sužinojau iš vieno trenerio, kad pagrindinė mano problema – ne paralyžius, reta liga ir judėjimas lazdomis, o papildomi kilogramai, kas yra LABAI blogai ir aš nedelsiant turiu nustoti valgyti, kvėpuoti ir pradėti daugiau judėti. Su juo bendraudama pasijutau puolama, gėdijama dėl savo išvaizdos.

Žinote, aš save regiu realiai, kreivų veidrodžių karalystėje negyvenu, bet kai ieškai vietos ir žmogaus, kuris padėtų tau jaustis tvirčiau ant savo paralyžiuotų kojų, sustiprinti veikiančius (ir nelabai) raumenis, o šis kategoriškai atsisako tavęs klausyti ir bando paaiškinti, KAD TAVO PROBLEMA NĖRA PARALYŽIUS, TU PAPRASČIAUSIAI STORA, pasijauti šūdinai ir pats pradedi ta bezabrazija tikėti. Tas susidūrimas su minėtu treneriu buvo ypač nemalonus ir dėl to, kad tuo metu psichoterapijos pagalba pagaliau pažabojau savo bulimiją ir mečiau ryti laisvinamųjų tabletes, kurios net 6 metus buvo geriausios mano sielvarto draugės. Pradėjau jaukiau jaustis savo kūne, jis man nekėlė tiek pasišlykštėjimo kaip anksčiau. Manau, kad tokie susidūrimai norinčius, bet per daug susikompleksavusius eiti į sporto salę žmones dar labiau atgraso ir atstumia. Tai buvo paskutinis kartas, kai leidau trisdešimtmečio nesulaukusiam ir jau praplikusiam metro septyniasdešimt centimetrų ūgio nesiekiančiam vyrui mane įžeidinėti.

Kai jau buvau nusprendusi pasiduoti beviltiškose naujo sporto klubo paieškose, netyčia su mama užmatėme dar vieną klubą strategiškai patogioje vietoje. Skeptiškai nusiteikusi pabandžiau ten nueiti ir supratau PAGALIAU atsidūrusi sau tinkamoje vietoje. Po ilgų paieškų atradau klubą, suprantantį mano sveikatingumo viziją, kuris nebadė pirštais į mano celiulitą ir nesakė: „ne paralyžius tavo problema, o papildomi kilogramai, tu celiulitine gražuolinda!“

Šiame klube renkasi ne tik sportzalkos apolonai, riestašiknės dyvos, bet ir paprasti, gelbėjimosi ratus ant pilvo turintys žmonės, kurie savo kūne nori jaustis geriau. Pastarųjų žmonių rūstybę užsitraukti bijau labiau nei apolonų, nes nors jie ir nepasižymi TOBULO KŪNO standartais, jų fizinis pasirengimas yra pavydėtinas ir jie bet kada man išspardytų šikną bei kitas strategines vietas net nespėję padusti. Šiuo metu tame klube sėkmingai trečius metus dirbu su treneriu ir džaugiuosi, kad jis mane, nuolat bambančią, vis dar pakenčia. Nors ir kartais atima vieną lazdą ir verčia vaikščioti po salę be jos, jis vis tiek yra geras žmogus ir puikus savo srities profesionalas (nors ir turi tokį didžiulį lazdos atkirtimo minusą).

Paprastai turiu 5 treniruotes per savaitę. Keturios iš jų – treniruotės su treneriu, kurių metu kilnoju štangą, svarmenis, lipu laipteliais ir darau visas trenerio sadistines nesąmones, kurias šis vadina „treniruočių planu”. Taip pat turiu vieną kineziterapijos užsiėmimą, kurio metu su kineziterapeutu pramankštiname mano skoliozės kamuojamą kreivą nugarą ir pataisome tai, ką prisidirbau / pasitempiau treniruočių metu. Kineziterapija iš mano gyvenimo visai išnykti negali, nes privalau aktyviai sekti savo fizinę būklę ir bet kokį jos pagerėjimą / pablogėjimą bei pasirūpinti, kad tiek sportuodama dar labiau nesusitraumuočiau.

Po kiekvienos treniruotės dažniausiai dar pasilieku prasieiti ant bėgtakio savo legendinį kilometrą su puse. Šis lengvas pasivaikščiojimas padeda man prasiblaškyti, pabėgti nuo gyvenimo rūpesčių ir lengvai prasijudinti ausinėse skambant moterų atliekamam agresyviam repui, kuris dažniausiai pasakoja apie Eifelio bokšto dydžio lytinius organus, turtą, instagramus ir konfliktus su kitomis įžymybėmis, kurių nepažįstu. Nors giliai širdyje esu 70-tųjų roko fanė, bet ant bėgtakio roko baladės nesiklauso, tad su malonumu klausausi M.I.A., Megan Thee Stallion, Cardi B, Doja Cat, Little Simz, Saweetie, Missy Elliot ir t.t. Jų klausydama ir ryžtingai žygiuodama bėgtakiu jaučiuosi kaip pati kiečiausia superboba, pasaulio ir bėgtakio valdovė.

Turiu pripažinti, kad pasitaiko dienų, kai neturiu jėgų išeiti savo legendarinio kilometro su puse bėgtakiu, bet tada save motyvuodama įsivaizduoju už nugaros stovintį neįgaliojo vežimėlį, kuriame šikną tryniau pirmaisiais ligos metais ir staiga atrandu jėgų. Suprantu, kad privalau eiti, sportuoti, judėti, nes neturiu kito pasirinkimo. Nesportuočiau pusmetį – sėsčiau į vežimą ir galiausiai tapčiau daržove. Tokio gyvenimo sau nenoriu, tad jokių pasiteisinimų nebelieka.

Salės apolonai ir riestašiknės dyvos

Kadangi po tiek metų nesavanoriško sporto ir reabilitacijų jau galiu save vadinti sporto salės senbuve, seniūne, štangos prezidente ir šiaip nuostabia fitneso ikona, pasidalinsiu dalykais, kurie sporto salėje mane erzina be jokių rimtų priežasčių. Nepatikėsite, bet tai – žmonės. Labiausiai man kliūna supermamytės / micro-influencerės, kurios kelis kartus per savaitę į salę užsuka su savo tobulomis figūromis, įspraustomis į tamprių ir sportinio papinykio derantį ansamblį, nepaliekantį vietos fantazijai. Aš joms pavydžiu to tobulumo, jaunatviškos išvaizdos ir lieknos talijos, į kurią pažvelgus nepagalvotum, kad joms jau gerokai virš trisdešimt ir jos turi kelis vaikus. Mano atveju, žvelgiant į mane, mano nuolat drožiamas tamsias tampres, kurias užsidėjusi kiekvieną kartą meldžiuosi, kad tik nepersišviestų subinės prakaitas ir nesukurtų „visad apsisiusiojus“ iliuzijos, plačius klubus bei celiulitą, gali susidaryti įspūdis, kad esu pagimdžiusi 10 vaikų ir turėjusi bent 5 abortus, tad nekenčiu šios vizualinės neteisybės.

Žvelgdama į tas salės gazeles, riestašiknes dyvas, nuoširdžiai pavydžiu to, kad joms užtenka pasidaryti tempimo pratimus, dešimt minučių palaipioti laiptais, pasimosikuoti savo ilgais, olapleksinių procedūrų išpuoselėtais plaukais ir TADAM! Treniruotė baigta, net nesuprakaitavusios ir vis dar tobulos jos skuba užsisakyti proteininį kokteilį, persirengti į vardinius drabužius ir keliauti daryti savo supermamytiškų veiklų. Tuo tarpu aš, po dviejų valandų visų raumenų sadistinio kankinimo, vos nueinu iki rūbinės ir dar prieš tai apsilankiusi tūlike nuoširdžiai bijau nebeatkelti savo pavargusios subinės nuo klozeto, nes treniruočių metu atidaviau paskutines jėgas. Atrodau kaip suplukusi karvė, netrukus patirsianti insultą, infarktą ir tuoj išvysianti šviesą tunelio gale. Mano plaukai – prakaituotas širšių lizdas, kurį pagyvina nuo prakaito sulipusios sruogos ant kaktos, primenančios brūkšninį kodą. Kad ir kiek sportuočiau, kad ir kiek kilometrų nueičiau, svorių iškelčiau, aš vis tiek nesugebu tapti liekna ir sportiška. Dėl šios priežasties aš save vadinu „sporto salės fantome“ – žmogumi, ant kurio gyvenime nesimatys sporto salės įdirbio ir fakto, kad aš iš vis į tokią einu. Tai mano prakeiksmas.

Šiuo atveju mane guodžia tai, kad tokių pavalgiusių damučių kaip aš – daugiau nei tobulybių supermamyčių. Mes, moteriškės, atlaikiusios sunkias treniruotes, iškėlusios visus salės svorius ir suprakaitavusios iki babytiškų savo pantalonų vos nusivelkame iki rūbinės, kurioje sėdėdamos ant suoliuko ir bandydamos atgauti kvapą sunėrusios rankas dar ilgai medituojame mintyse maldaudamos dievų ir demonų, kad tik mums užtektų jėgų pareiti namo. Šių nerealių moteriškių dėka aš nesijaučiu tokia vieniša ir netikusi stebėdama tobulų supermamyčių kuriamą realybę.

Reziumė: sportas yra kančia, o aš – mazochistė

Prisimindama visas savo sportines patirtis ir tai, kad šiandien darbas sporto salėje man tapo neatsiejama ir nesavanoriška gyvenimo dalimi, vis tiek nuoširdžiai tikiu, kad tai – siaubinga kankynė. Visgi, turiu pripažinti, kad tos kankynės ir jos prakaito kibirų dėka, kiekvienas iš mūsų savo kūne gali pasijusti geriau, tvirčiau ir saugiau. Tam visai nereikia olimpinio pasiruošimo, naujos sportinės aprangos, šimto atsispaudimų, tūkstančio atsilenkimų ar milijardą kilogramų sveriančios štangos, kurią visuomet turi potencialo užsimesti sau ant kaklo. Tam reikia ryžto, pastangų ir noro, kurį atrasti ir su savimi susitarti kartais tampa labai sunku.

Nors ir neturiu tobulos figūros, o savo riebalinio gelbėjimosi rato ant pilvo dėka laisvai nepaskendusi perplaukčiau visą Baltijos jūrą, džiaugiuosi galėdama stiprinti savo pusiau paralyžiuotą kūną ir kelis veikiančius raumenis, kurių dėka nors ir ne grakščiai, bet pakankamai tvirtai žygiuoju per gyvenimą. Šia rašliava aš nesiekiu jūsų įtikinti užsiregistruoti į sporto klubą ar pradėti fitneso apolonų / dyvų karjerų, bet jeigu jūs nuo šių metų rezgėte mintį pamėginti sustiprinti savo kūną ir kitas strategines vietas – tai jūsų ženklas veikti. Jeigu galiu aš, paralyžiuota superboba, tai tikrai sugebėsite ir jūs.

Dėkinga skaičiusiems,

URTĖ