Norėčiau būti grupės „Sparks“ cukrine mamule

Tapau kažkokia panele rekomendacija, bet yra dalykų, kuriuos pamatau, perskaitau ir pasijaučiu tarsi pasikeitusi, įkvėpta, užmotyvuota ar kaip tik – nuraminta, kad viskas su manimi, ta keista superboba, yra gerai. Šį kartą norėčiau jums papasakoti apie mano vieną mylimiausių muzikos grupių – „Sparks“.

Mano paauglystės hitas „Amateur Hour“

Grupę „Sparks“ atradau dar paauglystėje, kai vieną gražią dieną važinėjant po miestą svarbiais urtiškais reikalais per radiją išgirdau dainą, kuri man pasirodė visiškai nesąmoninga ir keista, todėl iš karto ją įsimylėjau. Aukštas ir šaižus vyro balsas dainavo kažkokią nesąmonę apie seksą, šokius bei merginas be marškinėlių, kas man, tuo metu konservatyviai ir širdyje giliai krikščioniškai sielai, pasirodė taip viliojančiai amoralu.

Tą kartą mažame mašinos grotuvo ekranėlyje nespėjau pamatyti, kas tą keistą dainą atlieka, bet grįžusi namo sugebėjau nepamiršti jos priedainio ir pasitelkusi visas savo detektyvines galias (skaitant daug detektyvų ir trilerių tokios natūraliai išsivysto, na, bent jau aš taip galvoju), išieškojau visą internetą bandydama visažinei Googlei suskiemenuoti tuos keistus žodžius, išlikusius atmintyje, kuri šiaip jau informacijos ilgai neužlaiko. Interneto dievai tądien manes nenuvylė ir greitai sužinojau, kad tai – grupės „Sparks“ daina „Amateur Hour“.

Grupę „Sparks“ įkūrė du amerikiečiai broliai – dabar 75 metų sulaukęs Ron ir trimis metais jaunesnis Russell, kurie muziką kuria daugiau nei 50 metų, yra išleidę net 25 nurautus albumus (šis skaičius nėra galutinis, nes jie aktyviai kuria iki šiol) bei parašę daugiau nei 500 dainų, kurias sunku priskirti vieno žanro kategorijai (nuo roko iki popso ir netgi operos elementų, jie groja viską). Kol Russell sceną žavėdavo unikaliu balsu ir seksualia pudelio ševeliūra, Ron su savo Čarlio Čaplino / Hitlerio (čia jau kaip pažiūrėsi) ūsais dominuodavo pianiną. 70-taisiais Londone jie pasirodydavo tūkstantinei jaunuolių miniai, kurie šiuos laikė muzikos dievais.

Kadaise esu jums pasakojusi, kad dievinu 70-tųjų Londono laikotarpį. Mano giliu įsitikinimu, šis laikas buvo vienas tų nuostabių, išlaisvinančių istorinių periodų, kai kūrėjų mūzos buvo kaip reikiant įsiaudrinusios, seksualumas ir laisvė tryško per kraštus, o to meto darbai ir juos palikusios asmenybės dar ilgai gyvens žmonių širdyse. Kartais įsivaizduoju, kaip vaikštau po 70-tųjų Londoną ir užsuku į įvairiausias menininkų landynes, kuriose skamba psichodelinė dar neatrastų roko dievukų muzika. Aišku, dar savo grožiu ir paslaptinga asmenybe suvilioju David Bowie, kuris pabendravęs su manimi penkias minutes prisipažįsta, kad dar gyvenime nėra matęs tokio nuostabaus grožio plius dydžio celiulito modelio, bet šioms fantazijoms aptarti paskirsiu kitus įrašus…

Užtenka čia pasakoti apie mano neegzistuojantį romaną su jau mirusiu atlikėju, tad grįžkime prie „Sparks“. Klausant jų kurtą muziką dažnai susidarydavo įspūdis, kad klausai kažko panašaus į David Bowie, „The Rolling Stones“ ar „Queen“, tad buvo juokaujama, kad „Sparks“ yra geriausia britų grupė, kokia tik buvo kilusi iš Amerikos. „Sparks“ kūryba didžiulę įtaką darė devintojo dešimtmečio elektroninei pop muzikai ir tokioms žymioms grupėms kaip „New Order“, „Depeche Mode“, „The Human League“. Jiems taip pat viešai meilę yra išreiškusios tokios ikoniškos muzikinės asmenybės kaip Björk, Kurt Cobain ir Thurston Moore.

Penkis dešimtmečius apimanti eklektiška „Sparks“ kūryba taip pat pasižymi kinematografiškumu. Įdomu tai, kad broliai, sužavėti teatro režisieriaus Ingmaro Bergmano ir prancūzų grupės „Nouvelle Vague“, pradėjo kurti muziką dar studijuodami kiną Kalifornijos universitete „UCLA“. Tuomet visos jų kuriamos dainos pasakojo trijų minučių romantinės dramos ar juodo humoro kupinas istorijas.

Jų perdėtą dramatizmą puikiai iliustruoja dainos „Girl From Germany“ žodžiai, kuriuose pasakojama apie žydų kilmės vaikiną, bandantį savo tėvams pristatyti vokietę mylimąją, kurie šia ne itin sužavėti. Dainoje vaikinas tėvus tikina, kad nors ji iš Vokietijos, tos senos geros šalies, bet žmonės joje tai jau seniausiai pasikeitę, suprask, neturintys nacistinių idėjų.

O kur daina „When I‘m With You“, iš pirmo žvilgsnio pasakojanti romantišką istoriją, kurioje vaikinas lieja širdį apie savo meilę, kaip be jos negali gyventi, bet klausydamas žodžių supranti, kad dainuojama iš panikos, o ne romantinių jausmų. „It’s the break in the song / When I should say something special / But the pressure is on and I can’t make up nothing special / Not when I’m with you / When I’m with you / I never need a mirror when I’m with you / I don’t care what I look like when I’m with you, with you, with you”, – tobuli žodžiai tobulai (ne)romantiškai dainai.

Jeigu reikėtų išvardinti mano mylimiausių „Sparks“ dainų TOP trejetuką, jame tikrai puikuotųsi Edith Piaf (Said It Better Than Me), aukščiau paminėta, pažintį su grupe pradėjusi „Amateur Hour“ ir „Thank God It‘s Not Christmas“.

Muzikinė dokumentika, kurią pamatyti VERTA

Vieną niūrų vakarą, ieškant ką fone galėčiau žiūrėti bemezgant (aš juk – viešai apsiskelbusi kreivarankė mezgėja), akis užkliuvo už muzikinio dokumentinio filmo „The Sparks Brothers“, kurį režisavo Edgar Wright. Vos pamačiusi du taip mylimus vyriškius, suskubau žiūrėti filmo ir virbalus su visais siūlais netrukus padėjau į šalį, nes nuo pat pirmų minučių pasijaučiau tarsi būčiau senų gerų draugų būryje, kur be sustojimo liejasi linksmos (ir nelabai) istorijos iš praeities. Tai nėra sentimentali nupezusių roko žvaigždžių dokumentika apie šlovės ir narkotikų kupinus metus. Tai pasakojimas apie dviejų brolių kūrybiškumą, autentiškumą ir gebėjimą nuolat keistis, būti atvirais su pasauliu, su kuriuo koja kojon dėl beprotiško jo tempo eiti kartais nesuspėji.

70-taisiais išgarsėję „Sparks“ kėlė daugiau klaustukų nei susižavėjimo. Kodėl pagrindinio dainininko balsas toks aukštas ir šaižus tarsi šis būtų kokia mergiotė? Ir kodėl pianinu groja kažkoks keistas bičas su Čarlio Čaplino / Hitlerio ūsais? Sklando legenda, kad garsusis „The Beatles“ narys John Lennon, pamatęs per televizorių grojančius „Sparks“, paskambino Ringo Starrui ir papasakojo anekdotą, kad ką tik per ekraną matė Marc Bolan (buvęs garsus britų atlikėjas, poetas, turėjęs pašiauštą ševeliūrą) su Adolfu Hitleriu. Kad „The Beatles“ sekė „Sparks“ kūrybą akivaizdu ir Paul McCartney dainos „Coming Up“ muzikiniame klipe, kuriame šis parodijuoja ūsuotąjį Ron.

Filmas paliečia ir svarbų brolių gyvenimo aspektą – svajonę dirbti kine. Kol svajonės karjeros pradžioje įgyvendinti nesisekė, broliai visą teatrališkumą ir kino grožį bandė įprasminti savo dainose, o vėliau – sukurtame miuzikle „Annette“, kuriame savo balso galimybes demonstravo talentingieji aktoriai Adam Driver ir Marion Cottilard. „Annette“ jie 2021 metais pristatė Kanų kino festivalyje ir buvo įvertinti gan pozityviai.

Šis dokumentinis / muzikinis filmas – tikras vizualinis saldainis, kuriame galima pamatyti visko: animacijos, lėlyčių, popierinių koliažų, stebinančių savo kinematografiškumu. Tai yra tarsi didžiulio fano (koks ir yra režisierius Edgar Wright) susižavėjimo kupina dovana grupei „Sparks“ ir tas nuoširdumas spinduliuoja per ekraną, persiduoda žiūrovams visu savo grožiu.

„Sparks“ broliai šiame filme mane sužavėjo savo kūrybiškumu, produktyvumu bėgant metams ir įkvepiančiu pavyzdžiu atsisakyti žaisti pagal prodiuserių ar kitų prašalaičių taisykles vardan visų taip trokštamo populiarumo. Jie visuomet išliko ištikimi sau ir savo keistai, bet autentiškai kūrybai, kurią tik dabar, šiems perkopus 70-metį, pradeda pažinti ir vertinti jaunoji karta.

Natūralu, kad „Sparks“ patiks tikrai ne visiems, bet pasak dainininko Todd Rundgren: „stebint „Sparks“ sėkmę, guodžia tai, kad kažkas tokio keisto gali taip ilgai išgyventi ir nebūti sugadintas“. Jų sėkmė – tarsi patvirtinimas, paskatinimas visiems pasaulio keistuoliams, nepritapėliams, kad vilties dėl savo netikusio gyvenimo ir jo pasirinkimų prarasti nederėtų. Tiesiog reikia daryti tai, ką moki geriausiai, mėgautis procesu ir neprarasti vilties, kad vieną gražią dieną visas tavo darbas atsipirks. O jeigu taip ir nenutiks – bent galėsi pasidžiaugti, kad gyvenime bandei veikti tai, ko šaukėsi tavo širdis (ir kitos strateginės vietos).

Jeigu netyčia norėtumėte pamatyti „The Sparks Brothers“ filmą, parašykite man. Pasidalinsiu nuorodomis, kurių dėl nelegalių priežasčių atskleisti savo įraše negaliu. Taip pat jis kažkada žada pasirodyti „Netflix“ platformoje, bet kantrybės laukti paprasčiausiai neturėjau.

Kodėl aš taip myliu „Sparks”?

Žinote, kiekvieną dieną pykstuosi su savimi. Viena mano pusė ragina nustoti svajoti apie rašytojos karjerą ir grįžti prie ofisinių darbų, kurie varė man subinės vėžį, kuomet nekenčiau kiekvienos darbo dienos akimirkos nuo 8 ryto iki 5 valandos vakaro, bet bent jau jaučiausi gyvenanti teisingai, stabiliai ir taip, kaip priklauso. Kita mano dalis, gerokai pamušta bizūnu tos racionaliosios, primenančios, kad norint gerai gyventi reikia turėti už ką tai daryti (kuo daugiau pinigų – tuo daugiau komforto, kurį tiesiog dievinu), skatina siekti savo svajonių, rašyti, kurti, realizuoti save įvairiausiomis kryptimis tam, kad būčiau laiminga.

„Sparks” broliai savo sunkiu darbu, sugebėjimu su kiekvienu albumu save atrasti iš naujo, mane motyvuoja nepasimesti netikrame influencerių-rašytojų sraute, kuriame nebelieka autentikos. Dabar man atrodo, kad internetinėje / socialinių tinklų erdvėje reikia būti pakankamai banaliu, kad tave suvoktų masės, kad kažkam patiktum, na tiksliau ta tavo tobulesnė versija. Niekam nebereikia kūrybos ir atvirumo, nes net sau nesugebame būti atviri, tai ką kalbėti apie kitus? Bjauriausia mano rašymo dalis dabar – dėti savo tekstų reklamas socialiniuose tinkluose, kitaip tariant – mokėti už tai, kad mane skaitytų. Tai yra labai nemalonu. Nemalonu suvokti, kad populiarėju užpirktos reklamos dėka, taip atrodo nesąžininga.

Ateina laikas, kai pradedu suprasti, kad netapsiu tuo, kuo svajojau tapti – pavykusia, populiaria rašytoja, bet greičiausiai jau sugebėjau su tuo susitaikyti. Su kiekviena nupirkta teksto reklama, nelogiška baime, kad kažkam nepatiksiu, prarandu savo minčių grožį ir bjaurumą, kuris visada buvo ir bus mano kūrybos variklis. Tad įtariu, kad metas pradėti ieškoti kitos karjeros krypties, kuri padėtų man išgyventi, o rašymą palikti kaip malonų, ilgus metus skaičiuojantį hobį.

Grupė „Sparks” man tapo pavyzdžiu, kad kuriant ir nepasiduodant vyraujančioms madoms galima sukurti nebūtinai visiems skirtą, bet labai įdomų produktą, kuris tave veža, verčia keltis iš lovos kiekvieną mielą dieną net tada, kai išlipi iš jos ne ta koja. Juk įdomiausia tai, ką galime pasiūlyti kitiems yra mes patys. Na, nebūtinai tiesiogine, fizine prasme, bet kūrybine tai tikrai. Tereikia tą savąjį autentiškumą atrasti ir jį priimti, didžiuotis juo kaip brangiausia briliantine sage, prisegta arčiausiai širdies.

Kad jau šiandien skęstu savigailoje ir filosofuoju, norėčiau dar pakalbėti apie populiariąją kultūrą ir jos dalyvius – influencerius, jų sekėjus ir kitą socialinį brudą. Nuoširdžiai manau, kad buvimas madingu, ant bangos, pakeliui su visais trendais / madomis galiausiai baigsis beribiame šiukšlyne, kur kaskart keičiantis sezonams nugula milijardai plastikinių rankinių, batų, šalikėlių ir keli šimtai tūkstančių mikro-influencerių karjerų. Viskas, ką mes turime dabar – autentiškumą, savitumą. Save. Ir nieko daugiau.

Trendai, mados, influenceriai kuria uniforminę visuomenę, kurios didžiausia baimė – nešioti tuos pačius džinsus penktus metus iš eilės ir tai geruoju mums tikrai nesibaigs. Tad atrasdama autentiškus, išskirtinius kūrėjus, atlikėjus, tokius kaip „Sparks“, aš naiviai tikiuosi, kad mes dar turime vilties išlikti ir nebijoti būti savimi – ta baisiai netobula persona su sudilusiais džinsais ir keliomis gal ir nelabai protingomis, bet originaliomis mintimis.

Pabaigai, norėčiau pasidalinti savo šio vakaro projektu – veidrodžio gabaliukais apklijuota galva / gėlių vazonu, kurį kantrybės pribaigti šiandien pritrūkau ir kelis kartus vos nenusižudžiau bandydama graibyti smulkias detales savo kreivarankiškomis rankomis. Prisiekiu, realybėje ši putplasčio galva atrodo dar baisiau nei šioje fotografijoje. Tokie tie 23-metės merginos vakarai, haha: