Sveiki, draugai ir nelabai! Ar sėkmingai išgyvenote silkėmis ir mišrainėmis kvepiančius šventinius apsiėdimus? Aš tai nelabai, nes skrandis pyksta ant manęs už persiėdimų daugiadienes, kurios sugebėtų mėnesį išmaitinti visą badaujančią Afrikos šeimą, dėl ko žalius kokteilius ir daržoves atgailaudama valgau kasdien. Naiviai tikiuosi, kad jie bus pati geriausia organizmo šluota, padėsianti lauk išvyti kilogramą kūčiukų, tris tortus, du pyragus ir kelis butelius NEALKOHOLINIO vyno. Nepaisant šių skrandžio nesklandumų – gyvenimas visai gražus ir šiandien apie jį norėčiau papasakoti plačiau (savo subinei po švenčių tą patį žodį galėčiau pritaikyti).
Vienišos superbobos šventės
Nežinau, kokius šventinius įsipareigojimus turite jūs (aplankyti babą, tetą ir pusę giminių, su kuriais visus metus beveik nebendraujat ir tam ruošiatės taip rimtai, lyg prezidento vizitui), bet aš neturiu jokių. Per Kūčias savo noru (šautuvo įremto man į galvą mama tikrai nelaiko ir neverčia eiti) aplankau senelius, kartu pakūčiavojam toje nepatogioje tyloje, nes nesame artimi ir neturime ką kalbėti, tada visi išsidaliname dovanas, aš pasidžiaugiu praturtėjusi (pinigus iš karto atsidedu psichoterapijos seansams susimokėti) ir mes su mama bei ciuce Kuba keliaujam namo. Namuose atsidarom butelį vyno, vainikuojam vakarą nuo Kūčių stalo nuvogtu torto gabaliuku (dalinamės jį per pusę, kas reiškia, kad tas tortas teoriškai visai nekaloringas patampa) ir einam miegot. Tiesa, prieš guldama miegoti, lygiai vidurnaktį, dar pakalbinu Kubą ir patikrinu, ar tikrai šis gyvulys Kūčių naktį nebandys prabilti (neprabilo).
Pabudus kitą rytą su mama išsidaliname savo asmeniškesnes dovanas, apsikabiname (tai – antras po gimtadienio mamos prisilietimas per metus, mes tokia šiaurietiška šeima, kuri netoleruoja meilumų). Išpakavusi dovanas apsidžiaugiu, kad mama nenusprendė man padovanoti tų akmenimis grįstų, masažinių šlepečių, kurios, neva, stiprina pėdų kraujotaką, gerina sveikatą, nors man atrodo, kad tokias dovanas reikia dovanoti savo priešams, prie kurių prisegi atviruką su palinkėjimu: „linkiu tau nepaeiti po namus, haha“. Tada aš užsidedu savo pižamą su dinozaurais, pasipuošusiais raudonomis kalėdinėmis kepurėmis, pasidarau kavos, atsipjaunu torto gabalą (pusryčiai juk – svarbiausias dienos maistas, reikia ją pradėti… maistingai) ir griūnu į lovą žiūrėti „Hario Poterio“ filmų, kuriuos kiekvienais metais rodo LNK. Kai pabosta Hario filmai, pradedu skaityti knygas.
Kadangi skaitymas man – olimpinis sportas, į kurį žiūriu labai rimtai ir knygas doroju greitu tempu, per kelias švenčių dienas sugebėjau suskaityti dvi istorijas. Tai – Chloe Benjamin „Nemirtingieji“ ir Matt Haig „Vidurnakčio biblioteka“. Turiu pripažinti, kad nesu gera knygų apžvalgininkė, tad jūsų nekankinsiu ir nepasakosiu savo literatūrinių įspūdžių, kuriuos paliko šie kūriniai, bet nuoširdžiai parekomenduosiu perskaityti „Nemirtinguosius“, kurie neabejotinai tapo mano mylimiausia šių metų knyga (istorija, veikėjai, žydų kultūra, filosofiniai, nebanalūs pamąstymai – ši knyga turi viską!) ir įspėsiu, kad visų taip šlovinama „Vidurnakčio biblioteka“ pasirodė kaip pseudointelektualus šūdas, kurį paaugliai rašinėja savo blog‘uose ir įsivaizduoja esantys 21 amžiaus iškiliausi filosofai, nešantys visą šio pasaulio naštą (aš ir tokia buvau, bet nesijaudinkite – iki menopauzės ar vidurio amžiaus krizės toks mąstymas tikrai praeis).
Šiuo metu baiginėju Richard Osman „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubą“, kurią skaitydama moraliai pasenau bent dvidešimčia metų. Tai istorija apie pensininkų bendruomenę su pensininkiškais bajeriais, kataraktomis ir vaikštynėmis, kurie bando ištirti vietinę žmogžudystę, nes daugiau be mirties laukimo nėra kas veikti. Aš manau, kad ši knyga labai patiktų mano babytei, tad perskaičiusi ją būtinai šiai perleisiu ir grįšiu prie kraują stingdančių, ramiai miegoti naktimis neleidžiančių detektyvų. Kad ir kaip mėgstu gražias istorijas, supintas romanuose, turiu pripažinti, kad man labiausiai patinka trileriai / detektyvai. Nors juos skaitydama jaučiuosi buka, nes niekada nežinau kas žudikas, o kas gerietis, bet vis tiek labai smagu. Jeigu knygoje niekas nemirė, tai ar iš viso verta ją skaityt? Tokia mano filosofija, kurios dažnai nepaisau, nes neturiu valios ir aukštų standartų. Bet gana čia apie tas knygas, čia juk ne literatų būrelis! Kol kas… 😉
Grįžkime prie pagrindinės šio įrašo temos – vienišos superbobos švenčių. Susidaro įspūdis, kad lietuviams šventės paprastai asocijuojasi su nesibaigiančiais važinėjimais pas gimines, gyvenančiais vienkiemiuose bala žino kokiam kaime, kurio neranda net ir pati šūstriausia navigacija, bet tik ne man. Man šventės – vienatvės laikas, kuomet galiu užsidaryti nuo pasaulio, užsidėti baisiausią savo pižamą, skaityti knygas, žiūrėti filmus ir valgyti tortus pusryčiams su tokiu užsidegimu, lyg rytojus man neegzistuotų ir išnyktų su visais pyragais.
Galbūt jums toks švenčių praleidimo būdas gali pasirodyti graudus ir vienišas, bet man, asocialumo ikonai, tai yra geriausias dalykas nutikęs gyvenime. Per šį laiką aš pailsiu, pasikraunu savo socialinę bateriją, kurią paskui sėkmingai naudosiu kelis mėnesius ir prisiėdu tiek, kad džinsų apsirengimas geram mėnesiui po švenčių man virsta fobija. Rodos, aš morališkai negaliu jų užsidėti ir sugebu save įtikinti, kad timpos gali būti skirtos ne tik sporto salei, bet ir oficialiems pasibuvimams, jei tik sugebi priderinti ištaigingesnę viršutinę drabužių dalį (nieko gero iš to nesigauna, iš karto jus įspėju).
Turiu pripažinti, kad kartais gulėdama savo apkuistoje lovoje pradedu mąstyti, ar su manimi viskas gerai, kad šventes noriu leisti viena ir dėl to labai džiaugiuosi, bet nusprendžiau per daug savęs tokiomis mintimis nekankinti, nes jaučiuosi laiminga. Ir iš tiesų – jaučiu laimę veikdama tai, ką labiausiai mėgstu be jokių rūpesčių, darbinių įsipareigojimų ir kitų nesąmonių. Per šventes leidžiu pabūti sau su savimi aka žmogumi, kurį turėčiau mylėti labiausiai. O juk patys puikiai žinot, kaip sudėtinga su ta meile sau…
Bandžiau prilygti scenos divai Adelei, bet nieko gero iš to neišėjo
Bandydama atkurti vidinę pasaulio tvarką ir išvaistyti Kalėdinio stalo dėka priaugtus kilogramus (čia ne aš kalta, o aplinkybės, kaip visada), nusprendžiau po švenčių iš karto grįžti į sporto salę ir ją uždominuoti kaip tikra superboba. Na gerai, turiu pripažinti, kad ne iš karto ją uždominavau, nes pirmadienį per LNK rodė Harį Poterį, kurį norėjau pažiūrėti ryte prie žalio kokteilio, žadančio sudeginti riebalus ir toksinus stiklinės, tad nusprendžiau į salę neiti. Kaip jau supratote, mano prioritetai visuomet teisingi ir logiški, žinant, kad Harį Poterį mačiau šimtą kartų ir galiu filmą prasisukti bet kuriuo paros metu. Visgi, antradienį neturėjau jokių kitų pasiteisinimų ir į salę grįžau turėdama tam tikrų tikslų, kuriuos įkvėpė dainininkė Adele.
Galvosit, prie ko čia ta Adelė ir mano sporto salė, bet viską jums tuoj paaiškinsiu. Taigi, kažkurią Kalėdų dieną per LRT rodė Adelės koncertą ir interviu su Oprah Winfrey, kuriame dainininkė pasakojo apie numestą svorį, kad jis jai niekada nebuvo svarbus, jai nerūpi jeigu ir vėl jo priaugs bei kad ji iki šiol valgo nesveiką maistą, važinėja į makdonaldą kasdien (nepatikėjau, netikiu ir nepatikėsiu šita pozityvistine žmogaus, numetusio daug svorio ir virtusio KARŠČIAUSIA moterimi Žemėje bezabrazija). Galbūt išorė nėra tokia svarbi kaip žmogaus vidus, bet mes visi turime akis, kurios, deja, bet neturi mentalinio / emocinio rentgeno funkcijos, galinčios pamatyti, ar sutiktas žmogus – empatiškas gerietis, ar absoliutus psichopatas, tad bent jau apžiūrim, ar užpakalis gražus ir ar iš nosies bei ausų nestyro plaukai.
Grįžtant prie interviu, jame man labai strigo Adelės pasigyrimas, kad ši sportuodama sugeba iškelti 70 kilogramų svorį, ko niekaip negalėjau pamiršti. Pasitarusi su savimi nusprendžiau, kad ir aš grįžusi po švenčių į savo salę būtinai patikrinsiu, ar sugebu iškelti ne mažiau nei Adelė. Turiu pripažinti, kad pervertinau savo galimybes ir pasikėlusia povyza gulėdama ir bandydama iškelti 60 kg štangą aš palūžau. Tai buvo mano galimybių riba, olimpietės limitas, kurio peržengti nepavyko. Jeigu būčiau užsidėjusi dar dešimt kilogramų, būčiau ne tik pasismaugus užsimesdama tą štangą, bet ir iš pastangų pridirbus į kelnes, kas šiaip jau nėra geras įvaizdis sporto salėje. Nusivylusi tuo, kad nesugebėjau iškelti tiek, kiek iškelia įžymybė, kitiems metams užsibrėžiau padirbėti ties šiuo klausimu ir Adelę aplenkti. Jeigu pasiseks – būtinai jus informuosiu. Pasiteiravus trenerio, ar dažnai pas jį ateina klientai, prašantys padėti iškelti tiek svorio, kiek įžymybės, šis atsakė, kad tai jam – pirmas kartas. Šis atsakymas mane maloniai nustebino, vadinasi, sveiko proto žmonių vis dar egzistuoja!
Norėčiau jums papasakoti kažką naudingo ir gražaus, bet tiesą sakant, tai yra viskas, ką noriu pasakyti šį vakarą. Rytoj, vakare, į savo tinklaraštį grįšiu su LEGENDINIAIS naujametiniais pasižadėjimais (praeitų metų galite pamatyti ČIA), kuriuos kiekvienais metais susigalvoju ir niekad neįvykdau, bet tame ir visas smagumas (buvimas beviltiška, turiu omeny).
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 
