Prieš dvi savaites pamačiau norvegų režisieriaus Joachim Trier filmą „Sentimentali vertė“ ir jis vis dar sukasi mano galvoje kartu su klausimu: ar laimingus vaikus gali užauginti kelios kartos sudaužytų širdžių?
Filmas pasakoja apie dvi seseris – Norą ir Agnes, kurios po motinos mirties priverstos susidurti su jas apleidusiu tėvu Gustavu. Merginų tėvas – talentingas režisierius, grįžęs į dukrų gyvenimą ne tam, kad padėtų gedėti. Gustavas nori sukurti filmą šeimos namuose. Negana to, jis nori, kad pagrindinį vaidmenį filme atliktų vyresnioji dukra Nora. Tiesiogiai nepasakoma, bet Gustavas siekia sukurti filmą apie vaikystėje nusižudžiusią savo mamą, bet mamos vaidmenyje įsivaizdavo vyresnę dukrą Norą.
Dukra atsisako teigdama, kad ir taip nesugeba susišnekėti su savo tėvu. Nesusikalbėjimo paralelę subtiliai atspindi iš skirtingų kalbų sudarytas šeimos dialogas: filme tėvas kalba švedų, o sesės – norvegų kalbomis.
Dukrai atsisakius vaidinti filme, Gustavas pasikviečia Holivudo žvaigždę Rachel. Ironiška, bet į nepažįstamą aktorę režisierius žiūri tėviškai, su šiltumu, kurį retai rodo savo dukterims. Neilgai trukus, Rachel pasidaro nejauku dėl filmo turinio. Nusidažiusi plaukus ir vizualiai supanašėjusi su savo veikėja (Nora), Rachel nesugeba suvokti jos liūdno vidinio pasaulio.
„Negaliu jos suvokti. Kuo daugiau ją stebiu, tuo labiau pasimetu mėgindama ja būti. Tarsi jos liūdesys būtų… nepakeliama jos dalis. Tai graži tema. Bet negaliu pasakyti, ar tai tiesiog visko priežastis, ar kažko gilesnio simptomas,“– aktorė skundžiasi Gustavo dukrai. Tai pačiai, kuriai ir APIE kurią parašytas filmo scenarijus.
Galbūt pirmą kartą savo gyvenime Nora supranta, kad jos liūdesys neturi būti tik tragiškai klaustrofobinė vieno žmogaus problema. Pasitelkus meną, Noros liūdesys gali tapti gražus ir netgi poetiškas.
Liūdesio paralelės
Svarstau apie Noros liūdesį, depresiją, vienišumą, pyktį ir skausmą, kurį bandau sugretinti su savuoju. Greičiausiai pagalvosite: „Urte, koks kvailas dalykas – skausmas juk nenešioja uniformos…“ Gali būti, bet mūsų liūdesio medžiaga panaši. Ir per siūles skausmas braška vienodai.
Santykiai su tėvu man – nemaloni tema. Tėvas mirė prieš kelis metus, bet jo mirtis manęs nesukrėtė. Visuomet žinojau, kad dėl mazochistinio gyvenimo būdo tėvas greičiau už kitus patirs savo baigties kulminaciją. Nuo pat vaikystės buvau tėvo skausmo ir liūdesio, malšinto alkoholiu, liudininke.
Kaip ir pagrindinis filmo veikėjas, mano tėvas buvo charizmatiškas. Geras ir emociškai prieinamas svetimiems, bet šaltas artimiausiems. Nepykstu – jis tikrai bandė su manimi susidraugauti, bet nuoširdžiai manau, kad tiesiog nežinojo kaip.
Mirus tėvui pajutau nepaaiškinamą sunkumą širdyje. Vėliau supratau, kad tai buvo netektis – ne pačio tėvo, bet mūsų geresnių santykių tikimybės. Tėvo mirtis iš manęs atėmė viltį – šansą į iliuzinius tobulus santykius ir malonius prisiminimus, kurių kartu nesukūrėm ir jau niekada nebesukursim.
Galbūt save guodžiu, bet tikiu, kad matydama savo tėvą Nora taip pat išgyveno savotišką gedulą dėl santykių, kurių neturi. Tik Norai pasiseka labiau – filmo pabaigoje ji, nusprendusi vaidinti tėvo filme, su juo santykį savotiškai atkuria. Ar bent jau tėviškų santykių skyriuje padaro progresą. Veiksmą, kurio su savo tėvu padaryti nebegaliu. Mums liko tik nuoskaudos, nemaloni praeitis ir tyla, pilna neišsakytų žodžių.
Tylos pauzės ir universali disfunkcinės šeimos kalba
Šiame filme gausu tylos pauzių, skirtų atkreipti žiūrovo dėmesį į besikeičiančias aktorių mimikas ir kitus reikšmingus dalykus, kurių šie tiesiogiai nepasako. Būtent tie neišsakyti dalykai man įstrigo labiausiai.
Sėdi sau kino salėje, žiūri filmą ir puikiausiai supranti, ką reiškia kiekviena pauzė. Juk tu ir tavo netobula šeima tai išgyveno. Kas galėjo pagalvoti, kad disfunkcinės šeimos kalba tokia universali?
Viena jautriausių filmo scenų – seserų pokalbis lovoje. Depresijos kamuojama Nora pasiteirauja jaunėlės sesers Agnes, kodėl ši užaugo “normali“ jų netobuloje šeimoje?
Agnes atsako, kad jos gyvenimo pilnatvę lėmė vyresnioji sesuo: „Yra vienas esminis skirtumas tarp to, kaip mes augome. Aš turėjau tave <…>, tu buvai šalia. Kai mama palūždavo, tu plaudavai man plaukus. Šukuodavai. Suruošdavai į mokyklą. Aš jaučiausi saugi.”
Tavyje atpažįstu save
Vieno skaudesnio konflikto su Nora metu, tėvas sako: „Žinau, kad tau sunku. Tavyje atpažįstu save. Bet tu tokia velniškai pikta. Sunku mylėti žmogų, kupiną įniršio, ar ne?“
Negalėjau patikėti, kad dukrą apleidęs tėvas drįso teigti, kad ją pažįsta!!
Mano tėvas irgi mėgdavo numesti „tu labai panaši į mane“ frazę, kurios negalėjau pakęsti. Mūsų šeimoje panašumas į tėvą reiškė visų blogų ir skaudžių dalykų visumą. Tėvas = blogis, tokia ta iširusios šeimos matematika.
Filmo dėka supratau, kad ši tėvo frazė nebūtinai reiškia visų jo dukros asmenybės nuopelnų prisiėmimą vien dėl to, kad dalinasi DNR. Gustavas teigia pažįstantis savo dukrą, matantis joje save dėl to, kad JO traumos padėjo formuoti JOS asmenybę. Svarstau, kad tėvui turėtų būti sunku su šiuo suvokimu gyventi. Gal dėl to jis apleido savo dukras? Nes negalėjo pripažinti tiesos?
Malda – nevilties pripažinimas
Savo filmo scenarijuje Gustavas dukros balsu rašo:
„Žinai, aš visai netikiu Dievu. Užaugome šeimoje, kur visa tai buvo nereikšminga. Nebuvome pakrikštytos <…>. Tada išgyvenau savotišką krizę. Vėl buvau viena namuose, gulėjau lovoje ir verkiau. Žinau, kad kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime guli lovoje verkdamas, bet… Kažkas sakė, kad malda nėra kalbėjimas su Dievu. Tai – nevilties pripažinimas. Kritimas ant kelių, nes daugiau nieko nebegali padaryti. Tai kažkuo panašu į sudaužytą širdį: „Paskambink man. Prašau, persigalvok. Priimk mane atgal.“
Taip ir buvo, bet aš viską sugadinau. Buvau viena, gulėjau lovoje ir verkiau. O tada pirmą kartą atsisėdau ir pasimeldžiau. Sunku paaiškinti. Nežinau, kam meldžiausi, bet garsiai pasakiau:
„Padėk man. Aš nebegaliu. Aš negaliu viena. Aš noriu namo. Aš noriu namo.“
Kokia intriguojanti mintis, kad malda žmogui gali tapti ne dvasiniu pastriprinimu, o nevilties pripažinimu, pasidavimu, kontrolės stokos kompensacija.
Bandydami kabintis į gyvenimą, žmonės desperatiškai ieško už save aukštesnių jėgų, kurios patikintų jog visas jų skausmas kentėtas ne veltui. Kad už visas kančias lauks prizas, įvyniotas į durniausią pažadą žmonijai – amžinąjį gyvenimą.
Namas – atskiras veikėjas
Įdomu tai, kad šeimos namas filme veikė kaip atskiras veikėjas, saugantis skirtingų kartų vaiduoklius ir sentimentus, kuriuos šiam priskyrė žmogus.
Namo “sužmoginimą“ puikiai atspindi ištrauka iš Noros vaikystės rašinėlio: „kai jos tėvas išėjo, namas tapo lengvesnis. Dingo triukšmas, kurį keldavo tėvai. Tačiau namas ilgėjosi kitų tėvų sukeltų garsų…“
Filmo pabaigoje šeima nusprendžia namą parduoti. Jis renovuojamas, jam atliekamas euro remontas, perdažomos sienos, užglaistomi visi žmogaus gyvenimą byloję kleckai ir kiti įtrūkimai.
Namo renovaciją supratau kaip galimybę seserų ir tėvo santykiams judėti į priekį, nepaisant sudėtingos ir plyšių kupinos praeities.
Filmo režisierius žiūrovui pasiūlo išvadą, kad menininkai gal ir šūdini tėvai, bet jų menas gali virsti visus jungiančia susitaikymo gija.
Faktas, kad visą gyvenimą pasyviu buvęs tėvas stebuklingai nepasikeis ir neištaisys to, kas buvo. Bet aš nuoširdžiai tikiu, kad mūsų laimė atsiranda ne tada, kai pasikeičia kitas, bet kai mes atrandame būdą su tuo gyventi.
Netobula, bet žmogiška pabaiga.
ŠALTINIAI:
Urtė Caspo 
Parašykite komentarą