Jau kuris laikas esu labai išsiblaškiusi ir netikėtai kalbėdama pamirštu elementariausius žodžius ar draugų vardus, todėl kaip tikra intelektuali moteriškė nusprendžiau kreiptis pas geriausius specialistus. Šiuo atveju tai – „Google“, kuri į paieškos laukelį įvedus simptomus man diagnozavo demenciją, arba gražiau tariant – silpnaprotystę. Po tokios puikios diagnozės iš karto prisiminiau visus draugų vardus ir kitus žodžius bei su savimi pasitarusi nusprendžiau, kad jokių sveikatos problemų aš neturiu, esu sveika ir laiminga. O kaip gyvenate jūs?
Įspėju, kad šią rašliavą jums serviruosiu bezabrazijų srauto pavidalu, nes daugiau nei savaitę nesivaidenau savo tinklaraštyje ir turiu prikaupusi visokių (protingų ir nelabai) minčių, tad prisisekite saugos diržus ir važiuojam. Beje, šiandien jums tiesiogiai transliuoju iš vonios!
Ne gruodis, o tragedija
Šiais metais visai nejaučiu šventiškos dvasios, Kalėdų laukimo ir tos imbieriniais sausainiais kvepiančios magijos. Greičiausiai dėl to kalti egzaminai, kurių turiu net septynis ir dėl jų baigiu išsikraustyti iš proto. Praterioti visas likusias smegenis padeda ir žinia, kad pusė jų susiję su grupinio darbo užduotimis, kurias, pagal idėją turėtų daryti mūsų keturių damų būrelis, bet taip jau gaunasi, kad dažniausiai jas darau viena dėl savo liguisto perfekcionizmo, kuomet neadekvačiai siekiu išlaikyti aukštus standartus, gėrį, grožį ir tvarką (grupės draugės dėl to, žinoma, nesiskundžia).
Žinote, kartais dėl tų grupinių darbų jaučiuosi kaip visiška paskutinė idiotė, nes įdedu daugiausiai darbo, kol kitos grupės narės mano darbo sąskaita gauna aukštus balus. Jaučiuosi sau už nugaros vilkdama jas tarsi sunkų inkarą, kas šiaip jau apgailėtina žinant, kad nemėgstu laivų (jie siūbuoja ir turi labai garsiai švokšiančius, gąsdinančius tualetus) ir vandens.
Šiandien laikiau „Viešosios komunikacijos tyrimų metodų“ dalyko egzaminą, kuris buvo tikrų tikriausia tragedija. Negana to, kad nuoširdžiai visu savo protu ir kitomis strateginėmis vietomis nesuprantu šio dalyko, egzamino metu visą laiką garsiai burzgė mano pilvas. Žinodama šią savo ydą, kuomet iš streso pradeda dainuoti žarnos, specialiai pavalgiau eidama į egzaminą ir tikėjausi, kad tai sumažins tą žarnų reivą, bet organizmas man turėjo kitų planų. Mėgindama prisiminti visus konceptus ir apibrėžimus, reikalingus egzamino užduotims tuo pat metu kovojau su savo žarnomis, kurios tarsi dūdmaišis rėkte rėkė viso atsiskaitymo metu. Kita pus, džiaugiuosi, kad mane kankino tik žarnų simfonija, o ne vietinės reikšmės apsišikimas, kuris būtų pridaręs man daugiau gėdos ir kitų problemų.
Tiesioginė transliacija iš vonios (jūs tam nesate pasiruošę)
Gana čia apie egzaminus ir apsišikimą, pakalbėkime apie gyvenimą. Dabar, kai rašau šį tekstą – vidurnaktis. Aš sėdžiu šikinyke (tai visgi labai nenutolau nuo ankstesnės temos…), sujungtame su vonia, į kurį visada einu kai beviltiškai nesirašo. Tiesą sakant, būtų labai smagu turėti kokią romantiškesnę ir vizualiai gražesnę vietą rašymui nei šikanas, bet jokios jaukios kavinukės ar parkai man neatnešė tokių gerų rezultatų kaip rašymas tualete.
Nesiprausiau kokias dvi geras dienas, nes esu nevala, kuriai prausimosi ritualai prilygsta egzorcizmui. Aš nemėgstu praustis, nekenčiu vandens, o galvos plovimas man – tikra katastrofa, nes negaliu pakęsti, kaip ant šlapio kūno prilimpa keli nuslinkę plaukai, kuriuos meistriškai susuku į mažą gumulėlį ir tėškiu ant dušo sienos kaip medžiotojas riebų laimikį. Išlipusi iš dušo aš būtinai tą gumulėlį plaukų slapčia išmesiu į šiukšlių dėžę, taip slėpdama gaurų slinkimo įkalčius. Tokiais momentais susimąstau, ar vis bandydama plaukų dažais iš „Maximos“ išgydyti savo depresiją ir sutvarkyti gyvenimą trisdešimtmečio sulauksiu bent su trim plaukais ant galvos??? Laikas parodys.
Žinote, norėčiau jums papasakoti kokių nors siautulingų nuotykių apie tai, kaip dalyvavau smagiame vakarėlyje, kaip prisigėriau, kaip ėjau į šimtą pasimatymų, kurie virto puikiais anekdotais, bet ką čia bandau apgauti – jūs žinot kas aš per žmogus ir kokių asocialių rašliavų iš manęs tikėtis, tai pamirškite šį scenarijų. Grįžkime prie įprastos programos ir mano antisocialių išgyvenimų.
Net neprisimenu kada buvau kokiam „Akropoly“ apsipirkti ir praleisti pusdienį tuštinant savo banko sąskaitą taip, lyg man neegzistuotų rytojus, mokesčiai bei kiti finansiniai įsipareigojimai. Nežinau kaip jūs, bet aš per karantino laikotarpį išsiugdžiau visišką antisocialumą, dėl ko socialinės interakcijos šiuo metu man kelia begalinį stresą ir vietoj to, kad susiimčiau ir įveikčiau tą socialinį nerimą, aš tiesiog metu daryti dalykus, kurie man nepatogūs. Vienas tokių “nepatogumų“ prekybcentriuose man – galimybių paso parodymas apsauginiams. Visa ta interakcija man keista ir nerangi (dėl jos kalčiausia esu aš). Nors visuomet ateinu į prekybos centrą pasiruošusi visiems prašantiems parodyti galimybių pasą kaip tikra superboba, bet vos pamačiusi apsauginį/ę baisiai susinepatoginu, pamirštu telefono atrakinimo kodą, magiškai ištrinu galimybių pasą ir patiriu visas kitas technines nelaimes, dėl ko sudarau eilę laukiančiųjų ir dūsaujančių personų už mano nugaros. Labai nejauku.
Kita pus, o kam ten eiti, jeigu „Akropolį“ puikiai atstoja apsipirkinėjimas internete? Jo metu išleidžiu daugiau pinigų nei padoru, taip pasidovanodama sau tą vienintelį, trumpalaikį šopoholinį džiaugsmą savo niūrioje kasdienybėje. O ir galimybių paso neprašo joks internetinis apsauginis! Tik prašau nepagalvoti, kad esu kokia antivakserė – priešingai. Esu vakserė su dviem skiepais ir ketvirtadienį ketinu gauti trečiąjį, dėl ko pagaliau įgyvendinsiu savo svajonę ir tapsiu driežažmogiu. Driežai – žali, man ši spalva labai patinka ir manau, kad aš puikiai derėsiu prie kalėdinės eglutės, tad vieni pliusai.
Šią naktį esu viena, mama budi ligoninėje. Kad nebūtų taip vieniša, pasileidau foninę kalėdinę muziką pavadinimu „Kalėdų muzika, skambanti iš kito kambario“, dėl ko jaučiuosi tarsi būčiau ne dviejų kambarių sovietinėje dežutėje, o prabangiam name, į kurį visai netrukus didžiųjų metų švenčių švęsti sugūžės draugai, pasipuošę tais baisiais kalėdiniais megztiniais, nes toks buvo mano numatytas dresskodas. Kaip jau supratote, aš savo fantazijose esu labai prabangi ir pretenzinga dama.
Kol muzika skamba, sėdžiu ant šikinyko ir meldžiuosi visiems dievams, kad kassavaitinis antakių prasiravėjimas pincetu nepasibaigtų dar viena katastrofa, palikusia mane su šilko siūlo plonumo antakiais ir tokio pat storio viltimi gyventi. Dalykas su antakiais yra labai sudėtingas ir arba tu perpranti jį, arba miršti bandydamas tai padaryti. Genint antakius labai lengva atsidurti toje juodoje zonoje, akligatvyje, kuris po vieno rizikingesnio veiksmo tau pasiūlo dvi baigtis: tolimesnį ikonišką gyvenimą su gražiai apgenėtais antakiais arba gyvenimą varge ir skurde su klaikiais, išpešiotais.
Antakiai man – šventas reikalas, prie kurio niekam neleidžiu prisiliesti, nes tai – nacionalinė vertybė, Mikelandželo freskos vertas plaukuotas kūrinys ant mano veido. Pamenu kadaise, kai buvau jauna ir naivi, nuėjau į vieną grožio saloną su prašymu atlikti kosmetinį antakių išravėjimą, nes tingėjau etatinės ravėtojos pareigas tęsti pati (tai buvo didžiulė klaida). Aš pasitikėjau meistre, nes jos antakiai buvo gražūs, netatuiruoti ir nepriminė tų senų bobučių minusų, nusipieštų su flomasteriais ar viduramžio krizę išgyvenančių moterų spermos formos plaukuotų siaubūnų.
Pasirodo, kad gražūs meistrės antakiai nieko nepasako apie jos pačios profesines galimybes, nes iš salono išėjau LITERALIAI, TIKRĄJA TO ŽODŽIO PRASME labai nustebusi. Ji sugebėjo išpešioti mano vidutinio storumo antakius į visiškus siūlus, ypač šonuose, taip palikdama jiems formą, sukuriančią ant veido nustebusios minos iliuziją.
Kaip jau supratot, kitokios emocijos savo veide dėl nustebusių antakių dizaino aš nebegalėjau pademonstruoti, tai ir rodžiau tą, kurią galėjau – nustebimą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Buvau nustebusi kai juokiausi, taip pat nustebimą reiškiau kai verkiau ar miegojau. Žodžiu, su pincetu ta moteriškė sugebėjo išrauti ne tik didžiąją dalį mano antakių populiacijos, bet ir visas akių mimikas. Visa laimė, kad tuo metu turėjau tą baisiai tankią grybo formos grifką (kirpčiukais jos sąžinė neleidžia vadint), uždengusią antakių katastrofos ženklus. Tiesa, vieno jie nesugebėjo uždengti – mamos nusivylusio žvilgsnio, pasitikusio mane grįžus iš salono. Nėra nieko blogiau už tą žvilgsnį, kurį vadinu: „negaliu patikėt, kad sugadinai vienintelį apypadorį savo veido bruožą ir dar už tai susimokėjai”.
Po šios katastrofos aš išmokau pati užsiimti reguliaria savo antakių šienapjūte, kurios technikas sugebėjau visai puikiai įvaldyti. Gal ir neatrodo tie mano antakiai kaip identiški dvyniai, bet pirmos eilės pusbroliai tai tikrai yra. Na ir kas, kad vienas ilgesnis už kitą, mano veidas – ne simetrijos vadovėlis, o Picasso paveikslas ir viskas su tuo yra labai gerai. Radau savo antakių dvynę:
Pasidžiaugsiu, kad šiandien mano naktinė šienapjūtė pavyko puikiai, aukų nėra, sugriautų gyvenimų taip pat. Išsaugojau net du savo antakius, panaikinau minusą tarp jų ir dar ištraukiau kelis dvimetrinius plaukus iš savo nosies. Pagalvojau, gal metas nustoti krapštyti nosį? Gal aš kažkaip tai darydama pagerinu nosies plaukų folikulų cirkuliaciją, dėl ko jie man taip čempioniškai auga??! Gana apie tuos plaukus ir nosies krapštymą, visgi turiu išsaugoti savo orumą prieš jus, gerbiami skaitytojai.
O kaip jums sekasi kalėdinių dovanų pirkimai? Man – nuostabiai! Pusė mano dovanų – valgomos (nebijokit, ne pati kepiau, neturiu ambicijų pražudyti šeimos ir draugų savo kulinariniais šedevrais) ir skaitomos. Tai atspindi dvi mano mylimiausias veiklas – ėdimą ir skaitymą. Deja, bet savo rekomendacijomis pasidalinti negaliu, nes mane skaito per daug giminių (sveiki, dundukai, gi žinau, kad skaitot, linkėjimai! 😛 ) ir noriu išsaugoti tą dovanų paslapties šydą. Pati šiais metais užsiprašiau nišinių kvepalų mėginių rinkinių ir knygų, kas visai nestebina iš mano pusės. Reziumuojant, man patinka skaityti ir uostyti, aš paprastas žmogus.
Grįžkime prie pagrindinės šio įrašo temos, kuri yra bezabrazijos. Ta proga keliausiu į dušą po kelių dienų urvinės moters gyvenimo. Kadangi esu vieniša šuns motina, palikau vos pravertas vonios duris tam, kad girdėčiau, kaip išsidrėbusi mano lovoje knarkia Kuba ir ar į namus nesiveržia vagys. Nežinau kaip jūs, vienišos moteriškės, bet aš visada iš dušo stebiu tas pravertas duris tarsi laukdama netikėtai išsiveržusių vagių, kas šiaip jau ironiška iš mano pusės, nes nors esu poplintusinės savivertės savininkė, vis tiek galvoju, jog esu pakankamai patrauklus taikinys vietinės reikšmės plėšikams.
Rodos, nieko gero jums ir nepasakiau, bet tokios tos egzaminų sesijos pasėkmės. Jos atima visą laisvą laiką, gyvenimą (jo ir taip neturėjau) ir viltį egzistuoti apskritai. Prieš valandą suvalgiau savo „Miegančiosios gražuolės“ vitaminų su melatoninu ir jaučiu, kaip po truputį ima miegas, tad turiu su jumis atsisveikinti ir žaibo greičiu nubėgti iki lovos, nes nors šikinykas – mano kūrybos meka, čia visai nenorėčiau nusmigti.
Tikiuosi, kad ir jūs laikotės neblogai.
Dėkinga skaičiusiems,
URTĖ
Urtė Caspo 