„Ateina į barą žydas, musulmonas ir lietuvis…“, – anekdotą prie šventinio Kūčių stalo pradeda tėvas. Nors man tik 10 metų, rankoje gniauždama krištolinę, spanguolių kisieliaus pilną taurę, kurią babytė iš sovietinės sekcijos ištraukia tik per šventes, jaučiu svetimą gėdą. Laukdama šimtą kartų girdėto, kelis žemynus vienu metu įžeidžiančio anekdoto pabaigos, mintyse repetuoju savo netikrą juoką, kurį tėvui dovanoju iš gailesčio ir baimės. Jeigu nereaguosiu į jo humoro perliukus – tėvas supyks ir apkaltins mane nepagarba. Nors išmokau palaikyti taiką, jaučiuosi kaip Jungtinių Tautų Organizacija – juokiuosi tam, kad išvengčiau konflikto, bet visos mano pastangos atrodo beviltiškos.
Stebėdama, kaip kisieliuje plūduriuoja spanguolės, greitakalbe suberiu maldelę dievui, kad ištrintų iš tėvo smegenų vingių visus anekdotus, bet šis mano prašymų neišgirsta. Matyt, dvasinės pagalbos linija užimta, bet nepykstu – juk šventės. Baigęs deklamuoti nejuokingą anekdotą tėvas Jėzaus gimtadienio proga nusprendžia padovanoti dar vieną. Šį kartą – nešvankų anekdotą apie nuolat sekso norintį diedą ir galvos skausmu besiteisinančią piktą bobą. Babytės veidas išrausta ir man pasirodo, kad šalia padėta tuščia lėkštė, skirta prosenelės vėlei (niekada nežinai – gal prieš trisdešimt metų mirusi giminaitė užsimanys kūčiavot), sujudėjo. Panašu, kad ir prosenelei tėvo anekdotai ne prie širdies. Esu šventai įsitikinusi, kad jei Kūčių naktį prabiltų gyvūnai, tai išgirdusios tėvo juokus silkės, ant stalo gulinčios majonezo pataluose, pradėtų žiopčiot iš siaubo. O mes, sėdėdami prie šventinio stalo, eilinį kartą tylim. Plūduriuojam nejaukioje post-anekdotinėje tyloje kaip tos spanguolės kisieliuje.
Motulė gamta žmonijai padovanojo du fenomenus: intelektualinę anomaliją, leidžiančią vyrams manyti, kad jie ir jų draugai yra labai juokingi bei išlikimo instinktą, verčiantį moteris juoktis iš tų nejuokingų vyrų bajeriukų. Jos juokiasi, nes puikiai žino, kad kol vyrai bus įvertinti už savo anekdotinį triūsą (kad ir kokios apgaulingos liaupsės tai būtų), jų gentis ir toliau sėkmingai gyvuos.
Laikams keičiantis moterys, išsikovojusios daugiau laisvių, išdrįso nustoti juoktis iš tų anekdotų ir juokingų vyrų mito burbulas pradėjo bliūkšti. Moterys išdrįso atskleisti savo komiškąją pusę, kurioje vietos juokams jų lyties sąskaita nebeliko. Šiuolaikiniame pasaulyje gausu komikių, kurios apverčia moterims taikytus anekdotinius stereotipus nebijodamos įžeisti vyrų ego. Kol kas Lietuvoje ryškių moterų komikių pavyzdžių neturime, bet socialiniuose tinkluose vis dažniau pastebiu naujų veidų, kovojančių už savo vietą po saule testosterono perpildytame šalies komikų altoriuje.
Visgi, pažiūrėjusi visas lietuvių PVS „Roast Battle“ laidas „Youtube“, susidariau įspūdį, kad mūsų šalyje juokų, skirtų moterims, tema išlieka ta pati – moters seksualizavimas ir jos kvailumas (keli cituojami juokeliai: „tave šūlėj vadindavo buteliu, nes tuščia ir norisi daužyti“, „tu būsi graži kai baigsi tranziciją“, „ji kvaila moteris – kai suvalgo paskutinį bananą galvoja, kad yra nevaisinga“). Pastebėjau, kad kol moterims skirtuose juokuose vyrauja paleistuvystės ir bukumo temos, vyrams skirtoje pašiepiančioje medžiagoje egzistuoja įvairesnės temos, kuriose neapsiribojama primityviais instinktais.
Trumpam nusikelkime į praeitį ir panagrinėkime senovės lietuvių humoro dirvonus. Salomėja Bandoriūtė straipsnyje „Tradicinis anekdotas: iš ko juokėsi 19 a. pabaigos – 20 a. vidurio lietuvis“[1] pastebėjo, kad tiriamojo laikotarpio komedijos taikiniais dažniausiai būdavo moterys, svetimtaučiai ir aukštesnio socialinio luomo asmenys. Tiesa, nevengta ir išmatų humoro (iš jo kartais pasijuokiu ir aš, tad neteisiu!). Taip pat galima įžvelgti iki šiol aktualias pagrindines anekdotų taikinių grupes: pasilinksminimo, lyderystės demonstravimo siekiant patraukti dėmesį į save ir psichohigienos, kuomet juokdarys siekia išsakyti savo nuomonę tabu temomis.
Moterys proproprosenelių anekdotuose įvardintos žeminamais epitetais ir vaizduotos kaip kvailos, neišprususios, valdomos primityvių instinktų ir amžinai viskuo nepatenkintos bobos. Šių anekdotų atsiradimo priežastį lėmė vyrų dominavimas viešajame gyvenime, jie buvo ryškiausi kultūrinių sąjūdžių dalyviai, vadai. Stereotipus apie moteris – „davatkas“ palaikė ir vienas ryškiausių 20 a. pradžios lietuvių rašytojų Vincas Kudirka. Tautinio atgimimo šauklys nekentė „davatkų“ ir laikė jas tinginėmis, paskalų skleidėjomis, bukomis religinėmis fanatikėmis, nieko doro nealinčiomis įdiegti savo vaikams. Kudirkos aršiai kritikuojamos „davatkos“ tapo pagrindinėmis senųjų anekdotų įkvėpėjomis. Tiesa, daryti išvados, kad to meto lietuviai buvo mizoginistai negalima, bet per daugelį metų susiformavusi anekdotų kultūra, kurios pagrindas – stereotipinis mąstymas, formuojantis požiūrį apie tam tikras socialines grupes, sukuria patyčių formą, kai į žmones ar jų grupes (šiuo atveju moteris) žvelgiama iš suskaldytos pozicijos, „mes prieš jas“ perspektyvos.
Galvodama apie „mes prieš jas“ perspektyvą prisimenu prancūzų filosofės Simone de Beauvoir knygoje „Antroji lytis“[2] išreikštas mintis apie vyrus, pašiepiančius moteris. Pasak Simone, humoras dažnai naudotas kaip priemonė tradiciniams lyčių vaidmenims sustiprinti, stereotipams įtvirtinti. Pokštai moterų sąskaita padeda išlaikyti patriarchalinę sistemą, kurioje moterys objektyvizuojamos ir menkinamos. Taip vyrai išsaugo savo pranašumą. Vyrui patogu turėti ją – kitą – kaip veidrodį, kuriame jis visada atrodo pranašesnis. Kita vertus, moteris nesielgia kaip lygi ir nepriklausoma, siekdama patogumų sau: vyras rūpinasi ne tik jos materialia, bet ir egzistencine būtimi. Tai leidžia jai išvengti sudėtingos kovos siekiant savarankiškumo, tad moters situaciją, pasak autorės, nulemia ne biologija ar materialinė padėtis. Jeigu ji trokšta būti laisva, ji gali būti – ji pati turi imti likimą į savo rankas. Mąstau, ar tik nebūtų laikas mums nustoti juoktis iš tų nejuokingų moteris žeminančių anekdotų, kuriuos sukūrė patriarchalinės struktūros?
Tiek praeityje, tiek dabartyje nejuokingai juokaujantis individas / dažnai diedas pirmiausiai saugo savo ego. Šmaikštaujantis žmogus siekia būti dėmesio centre, nesvarbu, juokaujama vykusiai, ar ne. Jam svarbiausia atkreipti dėmesį į save, taip demonstruojant lyderystę. Manau, kad juokauti gali ne kiekvienas – tam reikia turėti tam tikrą sugebėjimą, iškalbą, artistiškumą, charizmą. Vykusiai juokaujantys žmonės turėtų būti protingi, nes humoras signalizuoja savotišką gebėjimą įsijausti į klausytojų mintis ir suprasti, kas šiems atrodys juokinga. Tam reikia socialinio intelekto ar bent jau pavydėtino pasitikėjimo savimi.
Skaičiuoju keturioliktas Kūčias be tėvo anekdotų. Nei anekdotų, nei tėvo nebeliko – apie jo buvimą man primena ant Kūčių stalo vėlei palikta tuščia lėkštė ir genetinis nutukimas, kurį šis man vietoj palikimo padovanojo. Ištrūkusi iš priverstinio juoko kalėjimo nusprendžiau principingai nesijuokti iš visų netikusių anekdotų, ypač tų, kuriuos diedai pasakoja apie moteris. Nejauki post-anekdotinė tyla manęs netrikdo – joje atradau ramybę ir pasiekusi Zen būseną pradėjau girdėti, kaip joje subliūkšta nejuokingo vyro ego. Gražesnės muzikos mano ausys dar nėra girdėjusios.
Išgėrusi paskutinį spanguolių kisieliaus lašą iš šventėms skirtos krištolinės taurės atsisveikinu su seneliais ir išeinu į lauką. Po vakarienės eidama namo sutinku vietinį rajono balandį, kurį palaikau tėvo reinkarnacija. Kaip ir priklauso gyvūnams tą šventinę naktį, jis prabyla: „Ateina į barą žydas, musulmonas ir lietuvis…“
[1] Bandoriūtė, S. (2015). Tradicinis anekdotas: iš ko juokėsi XIX a. pabaigos–XX a. vidurio lietuvis. Tautosakos darbai, 49, 105-122:
[2] Beauvoir, S. de. „Antroji lytis”. Vilnius: Margi Raštai, 2022, p. 123
Urtė Caspo 
Parašykite komentarą