Nesėkmių fronte nieko naujo

Šią naktį sapnavau baisų sapną, kuriame vėl grįžau į penktą klasę, o dar tiksliau – į matematikos mokytojos Guogytės (labai žavi pavardė tokiai siaubūnei) kabinetą. Sapne buvo atkartotas mano baisiausias košmaras – prisiminimai, kuomet mokytoja mane kviesdavo spręsti lygčių ant lentos. Tai buvo tragiška patirtis, nes dievai (ar demonai) mane sukūrė be loginio mąstymo ir meilės matematikai – niekada jos nemokėjau, nors ir mama iš visų jėgų remdama papildomas matematikos pamokas, stengėsi, kad bent jau valstybinį egzaminą išlaikyčiau (PRIMENU – neišlaikiau).

Beje, kai sužinojau, kad neišlaikiau valstybinio matematikos egzamino, žinoma, tradiciškai apsiblioviau ir telefonu įrašiau graudų vaizdo įrašą, kuriame pasakojau, kokia beviltiška gyvenime esu ir kaip dėl šios nesėkmės teks visą egzistenciją šluoti gatves bei bomžauti. Mano laimei, šis bliovimas ir nevykusio gyvenimo pranašystės neišsipildė. Na, bent iš dalies – nors ir be matematikos egzamino, sugebėjau įstoti į universitetą (tiksliau – lietuviškąjį Harvardą – VDU), tada jį mesti, tada vėl įstoti ir tikėtis, kad šį kartą kažką tikrai pabaigsiu.

Sapne klasės moksliukas Vilius rašė pirmąją lygtį, o antroji, daug sudėtingesnė teko man. Lygtyje buvo tie suknisti sinusai su kosinusais, daug painių skaičių, kuriuos vos išvydusi jutau paniką. Išgirdusi griežtai ištartą savo vardą, atsistojau ir nuėjau tuos tris skaudžius žingsnius prie lentos, prie kurios manęs laukė žiaurus loginis sutriuškinimas. Pradėjusi spręsti lygtį aš pabudau. O kaip šiandien atsibudote jūs?

Bliovikės užrašai: ir vėl negavau darbo 

Greičiausiai pagrindinė šio mėnesio naujiena iš mano fronto yra ta, kad negavau darbo, kurio labai norėjau. Tai – kūrybininko, socialinių tinklų eksperto pozicija vienoje organizacijoje, Laisvės alėjoje. Vos aplikavusi savo CV, giliai širdyje jutau, kad turiu šansų ten patekti, o ir tą pačią CV siuntimo dieną gautas laiškas su pakvietimu į pokalbį neleido toms fantazijoms nurimti. Fantazijų vedina prieš pokalbį net nuodėmingai nupigusį švarką (ale formaliems pokalbiams) nusipirkau, įsivaizduodama, kaip jį vilksiuos eidama į rimtus susitikimus. Nusprendžiau pirmą kartą savo apgailėtinam gyvenime patikėti vidinio manifesto galia. Jeigu kam kyla klausimų apie tai, koks tai manifestas, tai noriu atskleisti, kad šios praktikos tikslas – aiškiai įsivaizduoti savo svajonę iki smulkiausių detalių (kaip kad aš, įsivaizdavau save esančia tikrų tikriausia bose, pasipuošusia nauju švarku ir sėdinčia darbo susitikimuose) ir visa širdimi bei kitomis strateginėmis vietomis tikėti, kad tas noras tikrai išsipildys. Deja, bet manasis neišsipildė.

Darbo pokalbis buvo puikus – nestokojau pasitikėjimo savimi, humoro, vidinio žavesio, tačiau pamačiusi savo konkurentus (pokalbiai vyko vienas po kito, tad būdama ten mačiau net du kitus kandidatus) suabejojau savo galimybėmis, nes visi jie buvo gerokai už mane vyresni, hipsteriškesni. Darbo pokalbio metu gavau kūrybinę užduotį, kurią atlikau su malonumu. Kai išsiunčiau minėtą užduotį tikėjausi, kad darbas – jau mano rankose, tačiau penktadienį sulaukiau žinių, kad iš dvidešimties kandidatų likau trečia ir į paskutinį etapą nepatekau. Žinote, atmetimo laišką esu gavusi ne vieną kartą – puikiai žinau tas mandagybes, palinkėjimus sėkmės darbo paieškose, tačiau šią žinią priėmiau labai skaudžiai ir asmeniškai.

Perskaičiusi tą nelemtą laišką su bloga žinia išsidrėbiau ant sofos ir bandžiau suvokti, kaip susitaikyti su šiuo skaudžiu pralaimėjimu. Vidinės šlykštynės mintys man piktai rėžė: „tu darai nepakankamai“, „tu nesi protinga“, „tavo darbai niekam tikę“. Šią žinią po kelių valandų pranešiau mamai, kuri tik apgailestavo sakydama, kad tie darbdaviai prametę mane daug prarado. Už šią frazę beprotiškai myliu savo mamą, nes tais sunkiais atmetimo momentais ji sugeba nesureikšminti nesėkmių. Tačiau, kad ir kaip mama stengėsi man padėti, tą dieną nugrimzdau į dar gilesnę depresiją. Dėl to penktadienį, septintą valandą vakaro, aš nuėjau miegoti nesipraususi, su džinsais ir ašarotomis akimis, nes negauti to, apie ką svajojai, ką taip idealizavai yra beprotiškai skaudu.

Kitą rytą atsikėlusi supratau, kad esu paskutinė mulkė. Vaje, pagalvok, negavau darbo, tai dabar bliausiu ir liūdėsiu dėl savo nelaimingo gyvenimo kaip kokia paika mergiščia. Kad ir kiek gyvenime nesėkmių patyriau, vieną dalyką išmokau kuo puikiausiai – tai nusidrėbus į gilią šūdų duobę atsikelti ir judėti pirmyn. Tą padariau ir šį kartą – pradėjau ieškotis kitų darbų, kursų, kuriais galėčiau patobulinti savo darbinius sugebėjimus. Užsidegiau tapti dar geresne, profių profe darbo rinkoje ir niekas man nesutrukdys.

Tais tamsiais momentais, kai žiauriai nesiseka, prisimenu „Mamma Mia! Here We Go Again“ filmo siužetą, kai jaunoji Donna liūdi dėl to, kad ją paliko žavusis Sam, išvažiavęs ženytis su kažkokia boba. Draugių motyvuota Donna vietinėje Graikijos kavinėje pradeda dainuoti dainą – pradžioje liūdnai, apžvelgdama savo nesėkmes, bet galiausiai įsivažiuoja ir grįžta į savo pirminį, žaismingą būvį. Nes tokia jau ji yra – jauna, nepriklausoma, gyva. Šis siužetas man velniškai patinka ir tik sutikusi savo kelyje kokią nesėkmę pradedu save su juo lyginti, nes tai taip artima. Na, tas jausmas, kad dužus svajonėms negali ilgai liūdėti, nes reikia eiti pirmyn, velniai žino kur, pas ką žino kur.

Galiausiai priėjau prie išvados, kad joks darbas nevertas mano ašarų. Kad aš esu jauna, nepriklausoma moteris, kuriai ištartas „NE“ reiškia tik tai, kad manęs kažkur laukia daug didesni dalykai. Tai buvo diena, kai aš išmokau pamatyti rejection as redirection.

Kurortinis romanas ir masažų baimė

Laukdama to nelemto laiško iš mane prametusios darbovietės nusprendžiau laiko veltui neleisti ir vienai nakvynei kartu su mama ištrūkti pailsėti į „Vytautas Spa“ Birštone. Tai – prabangus spa, kurio kainos kiekvieną kartą kelia man paniką ir natūralų klausimą – tai ką gi žmonės dirba, kad gali leisti ten savaitgalius? Bet rimtai? Mums dviems nakvynė su visais navarotais (keturi masažai, pusryčiai ir galimybė lankytis baseine) kainavo daugiau nei 320 EUR. Ši suma, ypač pasidalinus per pusę, yra pakenčiama, bet vis tiek – tai yra dideli pinigai, tad bandau suvokti, ar man metas pereiti į IT sektorių, ar paprasčiausiai pradėti vogti. O gal susirasti cukrinį tėtuką/dieduką? PS: esu atvira pasiūlymams.

Aplankiusi Vytautą (ne apie karštą vaikiną kalbu, o vis dar apie spa), nusprendžiau įveikti vieną didžiausių savo baimių – masažą. Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta prisilietimų ir tai visai nenuostabu, nes apkabinimą iš mamos gaudavau tik per Kalėdas ir gimtadienį (nesiskundžiu). Man nepatinka glamonės, prisilietimai, apsikabinimai ir kitokie bandymai pakliūtį į šventą asmeninę erdvę. Tačiau turėdama nugaros išklišimą suprantu, kad masažas tikrai praverstų, ypač atpalaiduojant riebalines/raumenines palendricas, todėl pasiryžau išeiti iš komforto zonos.

Eidama į savo kankynę, mintyse meldžiausi, kad manęs lauktų masažistė moteris. Čia ne dėl to, kad esu seksistė ar kažką, o šiaip – buvau per daug pažeidžiama, supanikavusi tą akimirką ir geriau jausčiausi prie moters rankų. Laimei, mane pasitiko moteris, o masažas buvo tiesiog NUOSTABUS. Išėjusi iš jo jaučiausi taip, tarsi nuo pečių būtų nuimta didžiulė našta, o ir nugara pasidarė lengvesnė, lankstesnė. Ši teigiama patirtis įkvėpė mane ir toliau kovoti su ta nelemta prisilietimų baime ir netgi išmokti juos pamilti. Supratau, kad būti liečiamai nėra pats blogiausias dalykas gyvenime.

Ta baimės įveikimo proga, pasidovanojau sau veido masažą, kuris akivaizdžiai sumažino rubuilių spuogų skaičių ant mano pervažiuoto snukio. Reziumuojant, trumpa išvyka nenusivyliau, o jos rezultatą, kuomet pavirtau Beyonce, pamatyti galite patys:

Susitraumavau soliariume

Be svajonių darbo praradimo ir kurortinių romanų „Vytautas spa“, praėjusią savaitę pirmą kartą per savo dvidešimt kažkelis gyvenimo metus nuėjau į soliariumą. Nesupraskite manęs klaidingai, manau, kad per dažnas soliariumų lankymas kenkia odai, skatina įvairias blogybes, bet aš tam turėjau svarių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad Drevernoje rankas ir nosį nusvilau kolūkietės įdegiu, kuris tarsi trafaretu įamžino mano dėvėtus trumparankovius marškinėlius. Antra – mano kojos vis dar buvo tokios mėlynai baltos, kad persimatė venos. Norėjau pagaliau atsikratyti Picasso paveikslų įkvėpto įdegio, tad teko imtis kraštutinumų.

Įžengus į soliariumą pajutau striptizo klubo vaibą – jo dizainas buvo tamsus, visur švietė neoninės lempos, grojo Lady Gagos daina „Rain on Me“, kurią šiuo metu prievartauja visos Lietuvos radijo stotys. Nuėjusi į savo rezervuotą soliariumo kambarį blogiausia, ką būdama klaustrofobike su lakia vaizduote sau galėjau padaryti, tai gulint ir deginantis galvoti apie krematoriumą bei diskutuoti su savimi, ar ten jausmas panašus. Ši patirtis mane sutraumavo – gulėdama tame karste vieną akimirką net susimąsčiau, kad galbūt aš jau miriau, o mano siela vis dar gyva, tačiau nesupranta, kad kūnas deginamas krematoriume. Kai apie tai papasakojau draugei, ji negalėjo nuslėpti savo susižavėjimo mano pašlijusia psichika, mat ši gulėdama soliariume visuomet įsivaizduoja palmes, pliažą ir sexy vyrus…

Vadinkite mane absurdiškų idėjų CEO

Įrašo pabaigoje norėčiau pasidalinti visiškai keistomis, random mintimis iš savo gyvenimo tikėdamasi jūsų paramos ir supratimo. Tai bus trumpų pamąstymų rinkinys, kuriame nerasite jokios logikos. Noriu pasidalinti mintimis apie dalykus, kurie pastarosiomis savaitėmis įkyriai kvaršino galvą. Taigi prisisekite saugos diržus ir važiuojam:

Skaidrios rankinės ir policininkai:

Pagalvojau, kad jeigu kada norėčiau įsigyti permatomą rankinę ar kuprinę, tai į ją prisidėčiau visokių nesąmonių, tokių kaip: ginklas, kruvinas peilis, kokia netikra nukirsta ranka iš Helovino reikmenų skyriaus. Tikiu, kad tuomet ši rankinė atliktų maksimalią funkciją, ypač tada, kai rankinės turinį pamatę praeiviai paskambintų policijai, o šie mane suimtų palaikę baisiausia nusikaltėle.

Šokio hip hopo ritmu filmų banalybė:

Niekaip nesuprantu, kodėl tiek daug prikurta filmų apie šokius (pvz: „Šokis hip hopo ritmu“ ir jo šimtai dalių bei panašiai), kuriuose veiksmas visada tas pats. Bus grupė, kuri iširs, tos grupės gražiausia panelė susidės su nauju bernu, sukurs savo grupę. Tada dalyvaus šokių čempionate, kur visą laiką iki jų pasirodymo atrodys, kad jie didžiausi nevykėliai. Užlipus ant scenos juos nušvilps, bet grupė nepasiduos spaudimui ir sušoks patį geriausią šokį. Po jų pasirodymo minia pradės ošti, o grupė laimės tą šokių taurę. Gražioji panelė su vaikinu pasibučiuos ir PABAIGA.

Kartais, kad būtų įdomiau (juokauju, vis tiek neįdomu), į tas kitas filmų dalis bandoma įpinti intrigų – pavyzdžiui, kad gražiosios panelės vaikinas ją išduos, išeidamas į kitą grupę… Nepaisant to, kad vaikystėje pamačiusi šiuos filmus vis pasvajodavau apie aktorės karjerą, supratau, kad visiems aktoriams paprasčiausiai sukelčiau per daug konkurencijos, nes esu per graži. Niekas manęs nesamdytų, nes užimčiau didžiąją dalį ekrano (tiesiogine to žodžio prasme). Geriausia, ką galėčiau vaidinti tokiame filme tai – gėjų draugą, kuriam nereiktų gultis į lovą, o užtektų tik juokauti ir gerti. Taip pat galėčiau suvaidinti kokį medį ar lavoną kriminalinėje dramoje.

Hunger games ir šventos uogos:

Internetas – įdomus dalykas, sugebantis iš savo archyvų į paviršių ištraukti kelių metų senumo medžiagą naujiems memams. Taip nutiko ir su filmu „The Hunger Games“, kuriuo remdamasi Z karta šiuo metu kuria nuotaikingus „Tik Tokus“ apie tai, ką darytų, jeigu atsidurtų žaidynių arenoje, kur tektų kovoti dėl savo gyvybės. Vieni iš visų jėgų stengtųsi išlaikyti savo tobulą išvaizdą pilkindami peroksidinius plaukus miške sumaišytu mėlynių marmalu, kiti ieškotų gėjų bendruomenės aljanso ir panašiai.

Žinoma, visa „Bado žaidynių“ dalis man labai patiko, paauglystėje jas skaitydama patyriau didžiulį malonumą. Tačiau žiūrint iš dabartinės tingaus žmogaus perspektyvos, atsidūrusi arenoje aš net nesistengčiau kovoti, o tiesiu taikiniu nuvaryčiau iki nuodingų uogų krūmo ir suėsčiau kelias. Viso gero durniai, aš jau čia tikrai nieko nežudysiu, nekentėsiu nuo rūgštinio lietaus ir kitų nesąmonių. Work smarter not harder kaip sakoma.

Tiek mano įspūdingų minčių ir išgyvenimų šiam kartui. Gyvenu visai neprastai, nesu laiminga, bet ir prie to pradedu priprasti. Neprarandu vilties susirasti gerą darbą ir tapti milijoniere ar šiaip sėkmingiausia moterimi pasaulyje.

Tikiuosi jūs laikotės gerai.

Skanių kotletų.

– Nijolka