Nijolka – kinomanė bei nemalonus nutikimas tualete

Ciao, mielieji (mano vidinis intelektas džiūgauja, nes pagaliau italų kalbos žinios pasiteisino ir galiu jas panaudoti blogo įraše, hehe). Kaip jums sekasi? Gerai? Blogai? Vidutiniškai? Kaip šeima? Kaip vaikai? Kaip dėdės ir tetos? Tikiuosi visi džiaugiasi gyvenimu, o jeigu  ne, tai bent per daug nesiskundžia.

Ofisas 24/7

Šiuo metu išgyvenu darbinę krizę. Tai reiškia, kad darbo daugiau nei proto, o visą kitą savaitę aštuonias valandas privalėsiu praleisti ofise,VILNIUJE (aš iš Kauno, jeigu ką), nes mūsų bosas rengia kursus darbuotojams (kodėl? Paprasta, – ES paramai gauti). Viskas vyks taip – susirinksim visi, pasėdėsim vienoje patalpoje, tada bus pietų pertrauka, o tada vėl sugrįžę sėdėsim tokie laimingi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Žodžiu, labai smagus laikas bei gyvenimas autostradoje Vilnius – Kaunas laukia. O, gyvenimėli, kada tu pablogėsi???

Gėdingai prigauta tualete

Beje, nuo penktadienio vėl grįžau į studijas. Pabuvau lygiai vieną dieną paskaitose ir štai – vėl savaitę bimbinėsiu kitame mieste, veikdama visiškai nieko. Bet nesiskundžiu, pasiruošiau medžiagos, kuri pravers besimokant (tikrai nesėdėsiu vegetuodama ofise, vis kažką paskaitysiu) ir melsiuos, kad ta praleista savaitė iš principo mano studijų būklės nesugadins (kaip sugadint tai, kas jau sugadinta? Čia toks retorinis). Pirma paskaitų diena neapsiėjo be kuriozų – man nuėjus į universiteto tūliką ir užsirakinus, kažkokia pana stipriai atidarė duris ir pamatė mane sėdinčią vienintelėj saugioj vietoj šiam pasauly.. Blet, žinokit, kaip buvo smagu… aišku, tas veiksmas vyko geriausiu atveju vieną/dvi sekundes, bet man atrodo, kad šios gėdos nepamiršiu visą gyvenimą. Dar baisesnis dalykas šioje istorijoje yra tai, kad su ta pačia durų atidarytoja (privačios erdvės MONSTRE)  lankau vieną paskaitą, tad o dievai, kaip ištrinti visa tai iš savo (ir iš jos) atminties?

Nijolkos filmų apžvalga

Kadangi šeštadienis – mano dienelė, per kurią sau leidžiu ėsti, veikti, neveikti viską, ką tik noriu (be jokių stabdžių ir limitų), tai tas šventas laisvas akimirkas nusprendžiau iššvaistyti žiūrėdama filmus. Štai ką pamačiau:

C.Nolan “Memento“

Prieš šimtą metų šį filmą man rekomendavo keli žmonės, bet vis vengiau žiūrėti, nes mat išleistas 2000 metais, trailer’is bylojo, kad tai – ne komedija, o rimtas veiksmo filmas, žodžiu, reikės daug mąstyti, ko aš laisvą dieną visiškai nenoriu. Bet išėjo visai kitaip – sužiūrėjau aš šį filmą, bet negalėčiau pasakyti, kad tai – geriausia ką mano dvi kreivos akys yra mačiusios. Šiek tiek apie plot’ą: pagrindinis seksalas Leonardas (su labai 90s šukuosena bei išbalintais plaukais) turi kažkokį atminties sutrikimą, kurį gavo po sužalojimo, susijusio su jo žmonos nužudymu. Jis visai puikiai prisimena savo gyvenimą iki žmonos nužudymo, kai dirbo draudimo ieškinių tyrėju. Taigi, Leo- seksalas susikūrė sistemą, kuri padėtų nepražūti turint atminties sutrikimą: jo daiktai buvo tiksliai sudėlioti, ant kūno ištatuiruotos svarbiausios žinutes, taip pat Leo fotografuodavo dalykus tam, kad nepamirštų kur esąs (ir t.t., visa kita sužinosite pažiūrėję filmą, aš nenoriu spoilerint, nesu toks baisus žmogus). Leonardo – seksalo tikslas – surast ir nužudyti savo žmonos žudiką Džoną G.

Šis filmas mane sukrėtė, bet tuo pačiu pusę laiko buvo gana nuobodu. Nesupraskite klaidingai, dievinu rimtus ir verčiančius susimąstyti filmus, bet man buvo kiek sunku susekti visus svarbiausius faktus, žmones ir panašiai. Pabaiga – taip pat sukrečianti, bet besibaigiant filmui pirmiausia pajutau palengvėjimą (maždaug: “valio, filmas baigėsi, kaip gerai, taip to laukiau“). Tad nežinau, ar tai pats geriausias ženklas, žiūrint tokius įvertintus šedevrus.

D.Aronofsky “Mother!“

Motiną pirmiausia pamatė mano draugė, kuri vėliau verbaliai išsiliejo ant nekalto žmogaus (ty manęs). Mat filme vyrauja neteisybė, kaip viskas blogai, kaip jai pikta dėl visko ir panašiai. Taip, suprantu, dėl ko filme galėjo ir turėjo būti pikta, bet negalėjau nesidžiaugti režisieriaus sugebėjimu sukelti žiūrovuose tam tikras emocijas, su kuriomis jie gyvens bent kelias valandas. Šiek tiek apie plot’ą: Motina ir Jis (pagrindinė herojų pora neturi vardų bei gyvena neapibrėžtoje vietoje miško vidury. Kas buvo pastabesnis, supras, kad šie veikėjai yra alegorija į Žemę bei Dievą) laiką leidžia savo name, į kurį vieną dieną netikėtai užklysta vyras (suprask, Adomas), kartu su savimi netrukus atsivilkęs ir savo alkoholikę kekšę žmoną (nuodėmingoji Ieva). Namo savininkai (ty Motina ir Jis) į šį vizitą reaguoja dvejopai: Motinai  tai nepatinka, bet ši išlieka mandagi, kantriai priima svečius. Jam svečiai patinka, nes Jis – nieko gero sukurti nebegalintis poetas, kenčiantis nuo įkvėpimo trūkumo, kurį staiga įkvepia ir motyvuoja atvykėliai. Kaip vėliau paaiškėjo, atklydusi porelė  – Jo didžiausi gerbėjai. Po kurio laiko porelę atseka jų vaikai (Kainas ir Abelis), kurie susimuša bei vienas iš jų yra nužudomas (Kainas nužudo Abelį – secret explained, paaiškinau jums dar vieną alegoriją). Vėliau Motina pagimdo kūdikį, kurį Jis nusprendžia parodyti svečiams (gerbėjai atsivedė dar kitų gerbėjų, žodžiu, namas pilnas nepažįstamų žmonių, kurie griauna namą ir viską, ką Motina sukūrė). Šio buko parodymo metu kūdikiui sulaužomas kaklas. Motina tai pamačiusi įtūžta, su stiklo šuke bando išžudyti visus gerbėjus, galiausiai uždegdama visą namą. Po padegimo išlieka tik Jis ir stipriai apdegusi Motina. O pabaigą sužinosit patys, nes ir taip daugiau nei reikia pasakiau.

Šis šedevras – tikras džiaugsmas akims, asmeniškai man nurungęs “Memento“. Žinoma, neišvengta klišių, bet visa Žemės ir Dievo alegorija puikiai perteikta, Į Dženifer Lawrence žiūrėti tiesiog malonu, o ir stebėtis, kad Javier Bardem toks nusenęs, taip pat užtenka laiko. Žiūrėdama šį filmą kartkartėmis prisimindavau Larso von Triero “Melancholia“ (greičiausiai dėl to lėtumo, vizualinio perteikimo), tad jeigu kas juostą matėte, Motina greičiausiai taip pat paliks panašų įspūdį.

Pabaigos žodis

Tai tiek intelektualių ir nelabai naujienų šį kartą. Nijolka eina ruoštis teatrui (Nacionaliniame Kauno dramos teatre stebėsiu pjesę“ Aš- Moljeras“. Noriu ir cheminį pasidaryti, ir kelias poras aptempiančių apatnykų užsimauti, o kaip žinia, šiems procesams reikia nemažai laiko.

Skanių kotletų.

-Nijolka.